Pas kaimynus:

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos informacija

Nuo seno valstybės, miestai, miesteliai, kaimai turėjo savo herbus – skiriamąjį vietovės ženklą, savitumo simbolį. Iš jų galima sužinoti apie miesto istoriją arba vietovės išskirtinumą. Ignalinos rajone tokius turi ne tik Ignalina ar Dūkštas, bet ir Mielagėnai, Vidiškės. Turėti savo skiriamuosius ženklus užsimojo ir Tverečius.

Nors Tverečiaus pagal gyventojų skaičių šiandien nerasime didžiausių Ignalinos rajono gyvenamųjų vietovių dešimtuke, jo žmones pagerbsime, nepuolę jų vadinti kaimiečiais. Mat jie – miestelio gyventojai! Ignalinos rajonas oficialiai yra pristatomas kaip du miestus (Ignaliną ir Dūkštą )ir tris miestelius (Mielagėnus, Rimšę ir Tverečių) turintis administracinis vienetas. Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, miesteliais laikomos kompaktiškai užstatytos nuo 500 iki 3 tūkst. gyventojų turinčios gyvenamosios vietovės. Paprastai miestelyje turėtų būti bažnyčia, kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas, kapinės. Didelė miestų ir miestelių gyventojų dalis turi dirbti pramonėje, socialinės infrastruktūros srityje. Ir nors šiandieniniame Tverečiuje jau daug ko būtino miesteliui nėra, tokį statusą iki 1994 m. liepos 19 d. turėjusios gyvenamosios vietovės jį išlaiko.

Kas galėtų ginčytis, kad Tverečiaus miesteliui, šiemet minėsiančiam 475-ąisias metines, reikia herbo, vėliavos, kitų skiriamųjų ženklų. Tokių minčių į seniūniją atsinešęs naujasis seniūnas Aivaras Lozda gavo tarsi paskatinimą – ilgai Tverečiuje kunigo tarnystę ėjusio Stepono Tunaičio laišką su prašymu sukurti Tverečiaus herbą.

Tik herbo kūrimas nėra greitas ir paprastas darbas. Apskritai herbai turi atitikti griežtas heraldikos taisykles. Svarbiausioji herbo dalis – skydas. Jis gali būti suskaidytas laukais, dažnai puošiamas simboliniais piešiniais – skydo figūromis (geometriniai motyvai, daiktai, žmonių, žvėrių, fantastinių būtybių atvaizdai). Herbe svarbus vaidmuo tenka ir spalvoms. Be skydo herbas dažnai turi šalmą, karūną, mantiją, skydininkus, užrašus – vadinamuosius devizus (moto). Išstudijavusi heraldikos subtilybes, darbo ėmėsi žinoma menininkė Dalia Pajėdienė: pradėjo „piešti“ Tverečiaus herbą savo įprastiniu „teptuku“ – žirklutėmis.

Ir dabar ant seniūno darbo stalo jau guli galimai būsimas Tverečiaus herbo projektas. Svarstant kolektyviai, kas gi turėtų būti pavaizduota Tverečiaus herbe, diskusijų didelių nė neprireikė. Bet kam, ištarus Tverečiaus pavadinimą, šalia rikiuojasi žodžiai bažnyčia, ąžuolas, ežeras. Visa tai ir sutilpo į Dalios Pajėdienės karpinį.

– Tikrai norime turėti savo ženklą, pagal kurį visi galėtų atpažinti mūsų miestelį. Herbo sukūrimas – neabejotinai pakels tverečėnų dvasią, – tikina seniūnas Aivaras Lozda. Ir primena, kad tuo jau besidžiaugiantys turėtų būti kantrūs: – Heraldiką turės įvertinti Heraldikos komisija, ji turės būti patvirtinta Prezidento dekretu.

Turėti savo herbą ir vėliavą – garbė. Kartu ir įsipareigojimas saugoti bei tinkamai reprezentuoti savo krašto istoriją, puoselėti bendruomenines tradicijas.

Su heraldika susijusiais reikalais rūpinasi Lietuvos heraldikos komisija, kuri aktyviai dirba nuo 1989 metų. Šiuo metu yra įteisinta apie 400 Lietuvos rajonų savivaldybių, miestų bei miestelių herbų.

Parengė Vida Gasparavičienė