Raimondas Guobis

Nuotraukos autoriaus

Šie, jau veik praeinantys metai Lietuvoje yra paskelbti Aukštaitijos metais. Spalio pradžioje į Anykščius atvežtas ir angelų muziejaus menų centro muziejaus koplyčios parodų salėje eksponuojamas bene svarbiausias Aukštaitiją menantis dokumentas, 1323 metų spalio 2 dieną, pirmąjį sekmadienį po šv. arkangelo Mykolo šventės Vilniaus pilyje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino bei Livonijos ordino pareigūnų pasirašyta prekybos sutartis, kurioje pirmą kartą paminėtas ir mūsų regionas – Aukštaitija.

Aukštaitijos sotine save tituluoja didžiausias krašto miestas Panevėžys, tačiau didžioji dalis rytų aukštaičių su tuo nesutinka ir pagrįstai sostinėle laiko Utenos miestą.

Pergamentas, bene 35 centimetrų ilgio ir tiek pat pločio, neįtikėtinai baltos spalvos, naudojant ypatingą tų laikų technologiją paruošta veršiuko oda, ypatingas šimtmečius neišblunkantis rašalas ir stebėtinai gerai išsilaikę spalvoto vaško anspaudai. Jų, dailiai įlietų į plonas virvutes, papuoštų pareigūnų bei žemių herbai, jų čia bene dvylika. Dar keli nutrupėję. Pats tekstas surašytas senovine vokiečių kalba, nes lietuviai susitarė su vokiškai kalbančiais Livonijos bei Rygos miesto atstovais. Lietuvių kalba tais laikais jokiuose raštuose nenaudota, kalba pasirenkama atsižvelgiant su kuo susitariama – dažniausiai dar ir senovinė rusėnų, lotynų kalbos.

Unikaliame 1323 metų dokumente rašoma, kad kunigaikštis Gediminas susitaria su Rygos miestu, Livonijos ordinu, Danijos karaliaus vietininku Estijoje, Mintaujos pilies komtūru, šio miesto mažesniųjų brolių pamokslininku Veseliu ir kitais, kad prekybininkai galės judėti šių žemių keliais be jokių trukdžių, jiems užtikrinamas asmeninis saugumas, įstatymas saugo ir jų gabenamas prekes – niekas neturi jokių teisių sulaikyti prekybininkus bei jų prekes atimti. Pareikalavus savininkui pagrobtosios gėrybes privaloma sugrąžinti, kaip ir pabėgusius baudžiauninkus šeimininkams. Taip pat pažymima, kad susitarimą nutraukti panoręs privalėjo pranešti prieš du mėnesius tai padarant, o ne tuoj pat imti savivaliauti, gal net plėšikauti.

Dokumentas saugomas Latvijos valstybės istorijos archyve Rygoje, jis jau buvo atvežtas į Lietuvos sostinę 2009 m. minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį bei šių metų sausyje – Vilniaus 700 m. sukakties proga, ir didis įvykis kultūros istorijoje, kad jis eksponuojamas beveik pačioje Aukštaitijos širdyje – Anykščiuose. Įdomu, kad yra žinomi dar du Aukštaitijos žemės paminėjimai viduramžių dokumentuose – 1337 ir 1420 metais.

Parodos atvėrimo proga buvo susirinkę regiono muziejų darbuotojai, buvo svarstoma steigti Aukštaitijos muziejų asociaciją, tačiau šis siekis visuotinio pritarimo nesulaukė. Nuspręsta Aukštaitijos dieną spalio 2 – ąją švęsti kasmet, tikėtina, kad šventė taps tradicine, šią įsimintiną dieną, ji dar ir Angelų sargų šventė, muziejininkai rinksis vis kitoje mūsų žemės vietoje, 2024 metų sąskrydis turėtų įvykti Kėdainiuose.

Angelai dominuoja ir Aukštaitijos vėliavoje. Jie, balti tyriaveidžiai, elegantiški sparnuočiai laiko skydą, kuriame šuoliuoja kalaviją iškėlęs raitelis, o lotyniškas įrašas „Patriam tuam mundum existima“ skelbia „Tėvynę laikyk visu pasauliu“. Vėliavos bei tokiais pat simboliais įprasminto herbo iniciatore laikoma, o sumanymą heraldiškai įprasmino dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbas ir vėliava heraldikos komisijos patvirtinti 2006 metais. Kartu su Aukštaitijos regalijomis eksponuojami ir svarbiausių Aukštaitijos centrų – bene 19 rajoninių miestų herbų originalai su istoriniais aprašais. Šiek tiek stebina, kad aukštaičiais save laiko ir Kaišiadorių savivaldybės gyventojai – kokie gražūs, tarsi iš drobių raštų, jų simbolių žirgeliai.

Daugelis herbų sukurti jau naujaisiais laikais, tačiau keletas užsiliko iš senųjų laikų. Toks yra ir Anykščių herbas, kuris buvo patvirtintas miestui suteikiant Magdeburgo teises dar 1792 metais. Liaudišku stiliumi ant trijų arkų tilto per upę stovintis šv. Jonas Nepomukas (1340 – 1393), apjuostas penkiomis kankinio žvaigždėmis bei šlovingu vainiku. Sovietiniais laikais bandyta šį, anų laikų valdžios manymu „pasenusį“ herbą pakeisti labiau atspindinčiu socialistinę dvasią. Siūlyta patvirtinti dailininko Vytauto Kalinausko sukurtą herbą su ant tilto stovinčios jaunos merginos dešinėje rankoje laikančios vandens lelijos žiedą, , o kairėje – atversta knygą, juk Anykščiai literatūros sostinė. Tačiau tuomet naujasis simbolis nepatvirtintas, o Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę vėl sugrįžta prie senųjų simbolių, nauju stiliumi nupieštas tas pats mūsų miesto globėju dar XVIII amžiuje parinktas tuomet labai populiarus mūsų karalystėje čekų šventasis pasižymėjęs kaip talentingas teologas, karalienės nuodėmklausys išpažinties paslapčių neišdavęs net pačiam karaliui ir dėl to buvo nužudytas bei nuo tilto įmestas į Vitavos upę Prahoje.

Kampelis skirtas ir Utenos miestui, tiesiog švyti optimizmu, kaip ir dera laimei, Utenos miesto simboliai pasaga ir vilties žvaigždė. Dailininkų Arvydo Šaltenio ir Aldonos Jonuškaitės buvo patvirtintas dar 1969 m, tačiau vos po metų sovietiniam rėžimui griežtėjant panaikintas, o dar kartą su šiokiais tokiais pakeitimais dailininko R. Minkevičiaus naujai nupieštas ir heraldikos komisijos patvirtintas 1996 metų rugsėjo 23 d. Laimės simbolis ir degantį augimą, plėtimąsi simbolizuojant žvaigždės formos kibirkštis. Ir kuo aukštesnė, arčiau dangaus kalvomis pakylanti Aukštaitija, tuo daugiau šviesaus optimizmo, kurie ryškiai atsispindi ir simboliuose.

Ignalinos herbe trys vandens lelijos, Zarasų – mitinė būtybė su raguota stirnino galva ir žuvies uodega, Molėtų – raktas bei trys melsvomis bangelėmis plasnojantys kirai, Visagino – grakšti gervė, Švenčionių – selevos. Visai kitaip nei niūroki Panevėžio simboliai, heraldiškai šalti svarbių kunigaikščių Radvilų valdų – Biržų bei Kėdainių herbai, aluotu, apyniuotu jaučiu rūstus – Pasvalio, piktojo nugalėtojo šv. arkangelo Mykolo atvaizdu besipuikuojantis Joniškio, senoviškai į daugybę paveikslėlių suskaidytas Rokiškio herbai. Širvio briedžio su kalaviju tarp ragų atvaizdu besipuikuojančios Širvintos, vėjiniu malūnu ir dvaro tiltu – Pakruojis, baltu, sparnus skleidžiančiu gulbinu – Jonava, linų pėdeliais – Kupiškio, plieniniu, ugnimi alsuojančiu žirgu – Pakruojis, labai keistas – stilingu miesto namu, atversta knyga, kurios puslapiuose raudona rože ir žingsniuojantis raudonas jautis – Ukmergės herbas.

Paroda Anykščiuose veiks iki pat lapkričio 11 dienos, koplyčia atverta darbo dienomis nuo 9 iki 17 valandos.

Penktadieniais uždaroma valanda anksčiau.