2023-11-10

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (lsdps.lt)

Nors mokytojų streikas, inicijuotas LŠDPS, dar nesibaigė (laikinai perėjo į pasyviąją fazę), jau galima įžvelgti tendencijas ir dėsningumus, kurie, ypač turint omenyje 2018 m. kontekstą, leidžia daryti tam tikras išvadas. 

Streiko poveikis visuomenei. Pilietinės galios indeksas ir pilietiškumo ugdymas.

Dar 2011 m. Leonidas Donskis rašė: „Lietuvoje taip ir nesusiformavo demokratinės politikos modelis, kuris leistų įtraukti pilietinę, aktyvią, angažuotą visuomenę į politinį gyvenimą. Tai viena didžiausių mūsų nesėkmių. Krašto politinės partijos neįtikina žmonių. Iš čia kyla didžiulis atotrūkis tarp politikos jėgų ir visuomenės. <…> Jeigu nesugalvojama, kaip įtraukti visuomenę į viešąjį gyvenimą, priversti ją domėtis, išgyventi dėl valstybės ateities, „kvėpuoti“ politikams į nugaras ir priversti juos pasitempti bei siekti aukštesnio lygio, lieka vienintelis būdas – įvairūs dirginimai.“

Deja, praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, politologai ir sociologai diagnozuoja tas pačias problemas. Apie tai Žinių radijo laidoje šių metų rugsėjo mėnesį diskutavo Raigardas Musnickas su VDU prof. Lauru Bieliniu ir M. Riomerio universiteto politologu Vytautu Dumbliausku. Prof. L. Bielinis iškėlė problemą: „Kaip pagyvinti ir paversti mūsų gyventojus <…> piliečiais?“ Kaip vieną iš galimų realių išeičių minėjo profsąjungas. Su sąlyga, kad tos organizacijos būtų veiklios, principingos ir stiprios. Todėl vertinant streiko poveikį visuomenei būtų galima daryti išvadą, kad, žiūrint į ilgalaikes perspektyvas, gyventojų įveiklinimas ir įgalinimas pasijusti savo šalies piliečiais yra vienas svarbiausių veiksnių. Tuo labiau, kad šiais metais aktyviai kaip organizacija įsitraukė Lietuvos moksleivių sąjunga, taip pat pavieniai mokiniai, palaikantys savo mokytojus.

,,Todėl vertinant streiko poveikį visuomenei būtų galima daryti išvadą, kad, žiūrint į ilgalaikes perspektyvas, gyventojų įveiklinimas ir įgalinimas pasijusti savo šalies piliečiais yra vienas svarbiausių veiksnių.”

Vykdant akciją „Streiko kelias“ iniciatyvą rodė vietinės bendruomenės, kurios ne tik moraliai rėmė per Lietuvą keliaujančius švietimiečius, bet ir aktyviai jiems talkino. Tėvai, vaikai, mokytojai, ugdymo įstaigų administracijos, įvairios bendruomenės, kitų profesijų atstovai – didžioji dalis visuomenės suprato ir palaikė streikuojančius bei susivienijo, kad išreikštų savo rūpestį dėl švietimo situacijos ir ateities Lietuvoje.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI) nuo 2007 m. matuoja pilietinės galios indeksą. PVI ekspertė, VU Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorė doc. dr. Rūta Žiliukaitė teigia, kad „Lietuvos mokytojų pilietinė galia yra kur kas aukštesnė nei visos visuomenės. Jie dvigubai dažniau nei visuomenė įsitraukia į pilietines veiklas: mokytojų aktyvumo indeksas lygus 67,4, o visuomenės – 33,8 balams.“

Visuomenės pilietinės galios pojūtis reikšmingai kito 2019 m., manoma, dėl streikų, kuriuos irgi inicijavo ir organizavo LŠDPS. Apie mokytojų protesto veiksmus teigė girdėję 79 proc. apklaustųjų. Iš jų net 83 proc. šiuos veiksmus vertino teigiamai arba labai teigiamai. Todėl galėtume daryti prielaidą, kad ir 2023 m. protestai bei įvairios su jais susijusios veiklos taps puikia paskata įgalinti visuomenę pasijusti savo šalies piliečiais. Tai labai reikšminga žinant, kad aktyviai įsitraukė ir jaunoji karta (net iš tų ugdymo įstaigų, kuriose mokytojai nestreikavo).

,,Visuomenės pilietinės galios pojūtis reikšmingai kito 2019 m., manoma, dėl streikų, kuriuos irgi inicijavo ir organizavo LŠDPS. Apie mokytojų protesto veiksmus teigė girdėję 79 proc. apklaustųjų. Iš jų net 83 proc. šiuos veiksmus vertino teigiamai arba labai teigiamai.”

Streiko poveikis valdininkams ir politikams. Krizė, kai nelieka oficialių kaukių.

Spalio pabaigoje Kaune vyko Gegužės 1-osios profesinės sąjungos organizuota tarptautinė konferencija „Streiko mokykla“. Jos metu buvo dalijamasi pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Pranešimuose akcentuota, kad Rytų Europos šalys pasižymi ypač griežtais streikų įstatymais. Surengti legalų streiką trunka labai ilgai – reikia įvykdyti nemažai taikinimo procedūrų. Kai jau darbuotojai gali pradėti streiką, derybose iškelti reikalavimai kartais skamba neberealiai (ypač dėl likusių ankstesnių terminų).

Tuo, kad visuomenė nežino apie teisinius niuansus, pradeda naudotis ir manipuliuoti kita konflikto pusė. Tą tendenciją matome ir per mokytojų streiką. Juk tiek kitos profesinės organizacijos, tiek ŠMSM ministras Gintautas Jakštas, tiek ir įvairaus lygio politikai ne kartą akcentavo, kad LŠDPS kėlė nerealius reikalavimus su nerealiomis datomis. Nemanau, kad jie taip teisiškai neišprusę, jog nesuvoktų – tai nėra profesinės sąjungos nepamatuotos ambicijos ir/ar piktnaudžiavimas situacija. Tai mūsų valstybės įstatyminės bazės reikalavimai. Deja, komunikacinis valdančiųjų Elsinoras – dominuojanti tendencija streiko metu. Todėl susidaro vaizdas, kad žaidžiama be taisyklių tikintis, jog dalis visuomenės neišmano tam tikrų teisinių niuansų.

,,Deja, komunikacinis valdančiųjų Elsinoras – dominuojanti tendencija streiko metu. Todėl susidaro vaizdas, kad žaidžiama be taisyklių tikintis, jog dalis visuomenės neišmano tam tikrų teisinių niuansų.”

Kitas populiarus naratyvas, skambantis tiek įvairiuose interviu, tiek televizijos laidose ir net Seime diskusijų metu – su LŠDPS kolektyvinė sutartis pasirašyta, todėl nauji iškelti reikalavimai neturėtų būti vykdomi. Panašu, kad vėl apeliuojama į tą visuomenės dalį, kuri nežino teisinių subtilumų. LR DK 199 straipsnis. Kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai: „Kolektyvinės sutarties pakeitimo ar papildymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje. Jeigu ši tvarka nenustatyta, kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai daromi tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati kolektyvinė sutartis.“ Vadinasi, atnaujintos derybos dėl sutarties papildymų ir pakeitimų yra reglamentuotos teisės aktų, todėl visi veiksmai nuoseklūs, pagrįsti noru spręsti problemas.

,,Kitas populiarus naratyvas, skambantis tiek įvairiuose interviu, tiek televizijos laidose ir net Seime diskusijų metu – su LŠDPS kolektyvinė sutartis pasirašyta, todėl nauji iškelti reikalavimai neturėtų būti vykdomi. Panašu, kad vėl apeliuojama į tą visuomenės dalį, kuri nežino teisinių subtilumų.”

LŠDPS iš esmės pateikė tuos reikalavimus, kurie ankstesnėse derybose buvo atmesti kaip negalimi, tačiau atrodė ypač svarbūs (pavyzdžiui, daugiau nei dešimtmetį keliama per didelių klasių komplektavimo problema, nuo 2018 m. besitęsiančios problemos dėl etatinio darbo apmokėjimo nesklandumų, įtraukiojo ugdymo trikdžiai). Lygiai tas pats ir dėl reikalavimo didinti atlyginimus mokytojams ir kitiems pedagoginiams darbuotojams – jau pasirašytos kolektyvinės sutarties 6.1. punkto pabaiga skamba taip: „Konkrečius darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimus ir terminus 2023 m. ir 2024 m. šalys derina, rengiant atitinkamų metų valstybės biudžeto projektą.“

Tai kur čia kokie nors neatitikimai ar įstatymų nesilaikymas? Keisčiausia, kai tokius argumentus, Seime svarstant situaciją, pateikia buvusi ŠMSM ministrė Jurgita Šiugždinienė, deklaruojanti rūpestį ir pagarbą švietimo bendruomenei. Kyla įtarimų, kad konfliktinėje situacijoje išryškėja ne noras spręsti švietimo problemas, o bandymas paveikti nesusigaudančius teisiniuose niuansuose ir apginti įsivaizduojamus savo politinės partijos interesus.

,,Tai kur čia kokie nors neatitikimai ar įstatymų nesilaikymas? Keisčiausia, kai tokius argumentus, Seime svarstant situaciją, pateikia buvusi ŠMSM ministrė Jurgita Šiugždinienė, deklaruojanti rūpestį ir pagarbą švietimo bendruomenei.”

Be abejo, dar yra manipuliavimas įvairiais statistiniais duomenimis, bandymas supriešinti visuomenę su streikuojančiais teigiant, kad šie kėsinasi iš kažko kažką atimti, yra politikų ir valdininkų pažadai, kurie paskui neįgyvendinami, yra net vieši aukštas pareigas užimančių asmenų pasisakymai, žeminantys mokytojus, yra spaudimas ugdymo įstaigų administracijoms, yra ugdymo įstaigų vadovų spaudimas ir t.t. Streikas dažnu atveju tampa tuo lakmuso popierėliu, kuris išryškina mūsų visų esminius pasaulėžiūrų skirtumus, prioritetus, politines ir pilietines pažiūras, moralinio stuburo tvirtumą, istorines traumas ir kt. Visuomenė ne tik auginama, bet ir testuojama streiku.

Streikas ir profesinių organizacijų pozicijos. Kas yra kas?

Tikrajam streikui suburti švietimo bendruomenę iš minimų penkių kol kas pajėgi tik viena profesinė organizacija. Ji vienintelė geba pasipriešinti primetamoms nepalankioms sąlygoms ir atlaikyti tą spaudimą, kurį meistriškai moka sukurti valdininkai ir politikai. Arba kaip pasakytų streiko priešininkai – kažkodėl tik viena nesugeba susiderėti, o visos kitos puikiai su ministerija sutaria ir randa kompromisus. Tai kaip stipriausią argumentą pateikia ir valdančioji dauguma, ir jiems pritariantys piliečiai.

,,Tikrajam streikui suburti švietimo bendruomenę iš minimų penkių kol kas pajėgi tik viena profesinė organizacija. Ji vienintelė geba pasipriešinti primetamoms nepalankioms sąlygoms ir atlaikyti tą spaudimą, kurį meistriškai moka sukurti valdininkai ir politikai. Arba kaip pasakytų streiko priešininkai – kažkodėl tik viena nesugeba susiderėti, o visos kitos puikiai su ministerija sutaria ir randa kompromisus. Tai kaip stipriausią argumentą pateikia ir valdančioji dauguma, ir jiems pritariantys piliečiai.”

Tarkime, per Seimo posėdį, skirtą rezoliucijai „Dėl švietimo darbuotojų darbo užmokesčio, derybų dėl mokytojų streikų užbaigimo ir atlyginimo streikuotojams užtikrinimo“ svarstyti, Jurgita Sejonienė teigė: „Žiūrėkit, man pirmiausia keista, kad visos profsąjungos susėdo prie stalo, derėjosi ir tuos sprendimus, kurie tenkina visas profsąjungas, išskyrus vieną, rado. Ir kad įsipareigojimai dėl Nacionalinio švietimo susitarimo yra vykdomi ir kitais metais sausio mėnesį ir rugsėjo mėnesį darbo užmokesčiai didės tiek, kiek yra susitarta. Kodėl tai netinka vienai profsąjungai? Na, paaiškinti kitaip, kad tai yra, na, šioks toks manipuliavimas ir priešrinkiminis, matyt, politikavimas, aš kitaip negaliu.“

Net ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė tame pačiame posėdyje replikavo: „Bet kas mane labiausiai stebina, kad jūs visomis šitomis iniciatyvomis nurašote tas profesines sąjungas, kurių yra dauguma ir kurių narių yra dauguma, kurios vis dėlto ėjo tartis, diskutavo, ieškojo sprendimų, kurios taip pat atstovauja mokytojams, kurios taip pat turi savo narius, kurioms jūs dabar tarsi bandote pasakyti, kad jos yra nereikšmingos, jų susitarimai yra kas čia, kolaboravimas su valdžia <…>“

Būtent paskutinė mano pacituota frazė, ištarta galbūt kaip ironija, sakyčiau, labiausiai ir atitinka tą situaciją, kuri susiklosto jau per kelintą streiką iš eilės. 2017 m., kai dabartiniai valdantieji buvo opozicijoje, o dalis opozicijos valdančiaisiais, lygiai tos pačios profesinės organizacijos pasirašė kolektyvinę sutartį, kurioje pritarė etatinio darbo apmokėjimo tvarkos įvedimui, paskui per 2018 m. streiką dar pasirašė nežinia kiek keisčiausių protokolų ir susitarimų, o LŠDPS prieštaravo ir paskelbė streiką, todėl buvo apkaltinta politikavimu, priešrinkiminiu manipuliavimu, lyderių noru daryti politinę karjerą ir t.t.

Dar įdomiau – streiką skelbiančios profesinės organizacijos pirmininkas ir pavaduotojos nepriklauso jokiai politinei jėgai, ko nepasakysi apie kai kuriuos sutartis pasirašiusių profsąjungų lyderius. Pabūsiu orakule ir išpranašausiu, kad atėjus kitai krizinei situacijai tos pačios 4 profsąjungos vėl su bet kuriais valdančiaisiais susitars, susiderės ir pasirašys dėl bet kokių pasiūlytų sąlygų. Neramina tik viena smulkmenėlė – mokytojai kaip murkdėsi neparuoštose reformose, taip toliau ir murkdosi, problemos kaip nebuvo sprendžiamos, taip toliau ir nesprendžiamos, mokytojų kaip trūko, taip trūksta dar labiau. Tačiau tokia situacija kažkodėl netinka tik vienai profesinei organizacijai.

,,Dar įdomiau – streiką skelbiančios profesinės organizacijos pirmininkas ir pavaduotojos nepriklauso jokiai politinei jėgai, ko nepasakysi apie kai kuriuos sutartis pasirašiusių profsąjungų lyderius.”

Kai visada atsiranda gebančių susitarti profsąjungų, kai gyvenama kadencijomis, atsakomybė jaučiama kadencijomis, Nacionalinį susitarimą galima įgyvendinti tiesiog koreguojant statistiką, ko daugiau reikia. Edukologas ir politologas K. Kniežauskas spalio 30 d. publikuotame straipsnyje rašė: „Tačiau Lietuvoje pastebima tendencija, kad viską politikoje reikia spėti įgyvendinti per kadencijas. Kad darbas atrodytų dar efektyvesnis bei prasmingesnis, politikai naudojasi veiksmingu politiniu ginklu – technokratine duomenų kalba, kurioje pilasi tokia pati statistinė manipuliacija kaip ir marginaliniuose judėjimuose.“ Tai ypač išryškėja atėjus krizei, o streikas – viena iš tokių ribinių situacijų. Todėl visuomenei net neturėtų kilti klausimų, kas yra kas.

Kas tie streikuojantys mokytojai? Kodėl jų tiek nedaug?

Leidinyje „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“ pastebima, jog Lietuvoje pilietinis aktyvumas dažnai laikomas nukrypimu nuo normos, o žmonės, dalyvaujantys pilietinėse veiklose, laikomi keistuoliais arba įtarinėjami turintys savanaudiškų interesų. Tokia situacija atspindi labai pavojingą visuomenės būklę, kai ji pati ne skatina, bet smukdo pilietinį aktyvumą.

Deja, kaip rodo 2023 m. streiko situacija, politikai ir valdininkai, deklaruojantys rūpinimąsi visuomenės aktyvumu ir sąmoningumu, susidūrę su tikromis jo apraiškomis, bet kokiomis priemonėmis stengiasi nuslopinti iniciatyvas, diskredituoti ir kaip įmanoma griežčiau nubausti pačią aktyviausią visuomenės dalį. Streiko metu neinama į jokius kompromisus, realiai nesiderama ir neieškoma išeičių, manipuliuojama ir kartais net meluojama tam, kad kita dalis visuomenės būtų supriešinta su streikuojančiais piliečiais.

Seimo nariai vis kartoja, kad teisiškai nėra pagrindo sumokėti streikavusiems, ignoruodami Darbo kodekso 250 straipsnio 3 dalį: „Derybose dėl streiko užbaigimo gali būti susitarta, kad streike dalyvaujantiems darbuotojams bus išmokėtas visas darbo užmokestis arba jo dalis.‘‘

Jie turbūt tikisi, kad mokėdama kompensacijas profesinė organizacija taip nusilps ir nuvils savo narius, kad paskui ilgai bus galima ramiai gyventi ir veikti neatsižvelgiant į piliečių poziciją. Susidaro toks įspūdis, kad politikai iš visų jėgų stengiasi paneigti kolektyvinio veiksmo prasmę ir nesukurti sėkmingo streiko precendento. Tai, atrodo, ir yra jų pagrindinis išėjimo iš konfliktinės situacijos tikslas – ne švietimo sistemos ateitis, ne nutarimai, įgalinantys spręsti problemas, ne pilietinės visuomenės ugdymas – svarbiausia parodyti žmonėms, kad sėkmės atvejų streiko metu nebūna, todėl joks politinis reiklumas, jokia kova nėra prasminga. Tai ir moraliai, ir finansiškai nenaudinga veikla, todėl geriau jos vengti.

,,Todėl preliminarios išvados galėtų būti tokios: dalis visuomenės pamažu bręsta, nebebijo aktyviai prieštarauti ir reikalauti politikų atsakomybių, bet mūsų politinis elitas kol kas mieliau užsimerkia ir gyvena iliuzinių susitarimų ir statistinių manipuliavimų tendencijomis, nes liko tik metai, nes paskui rinkimai, kurie neaišku kaip susiklostys, o švietimą kaip prioritetą gerokai lengviau deklaruoti nei realizuoti.”

Politikams mielesni tie, gebantys „aptarti, susitarti ir pritarti.“ Jiems tiesiami raudoni kilimai, spausdinami padėkos raštai, su jais pasirašius sutartis kviečiamos spaudos konferencijos. Net kai iš laiko perspektyvos akivaizdu – buvo sukilta siekiant užkirsti kelią klaidoms (taip atsitiko su 2018 m. streiką sukėlusiu įvestu etatiniu darbo apmokėjimu), vis tiek minama ant to paties grėblio.

Todėl preliminarios išvados galėtų būti tokios: dalis visuomenės pamažu bręsta, nebebijo aktyviai prieštarauti ir reikalauti politikų atsakomybių, bet mūsų politinis elitas kol kas mieliau užsimerkia ir gyvena iliuzinių susitarimų ir statistinių manipuliavimų tendencijomis, nes liko tik metai, nes paskui rinkimai, kurie neaišku kaip susiklostys, o švietimą kaip prioritetą gerokai lengviau deklaruoti nei realizuoti.