Dalia Savickaitė

Vilniaus rotušės patalpose gegužės 5 d. pasveikinti ir uteniškiai, kraštotyros muziejaus darbuotojai Rima ir Raimondas Garsonai. Jie, kartu su Utenos meno mokyklos mokiniais, pristatė būgnijimą kūlele, kaip Rytų Aukštaitijos kultūrinę vertybę. Tai savotiškas būgnijimas lyg ir lazdelėmis, skleidžiantis savitą garsą ir dalyvaujantis įvairių kolektyvų pasirodyme. P. Rima jau ne vienus metus dalyvauja įvairiose stovyklose, mokymuose, konkursuose ir toks muzikavimo metodas plinta ne tik Utenos apskrities, bet ir daugelyje kitų rajonų. Ir šiemet rugpjūčio mėnesį ji numato dalyvauti tradicinio muzikavimo mokymo kursuose Palūšėje-Visagine. Nepatingėkite pasveikinti.

Lietuvoje toks sąvadas pradėtas ruošti 2017 m. Viso Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade nuo šiemet skaičiuojamos 48 vertybės. Prisidėjo dar devynios. Tai įvairūs reiškiniai, objektai, būdai, kurie tautoje perduodami iš kartos į kartą ir gyvi, dar sutinkami mūsų tautos tradicijose, pavelde.

Šiemet į Nematerialaus kultūros paveldo tradicijų sąrašą pateko Palangos Jurginės, kurios į pavasario ir žalumos šventę suburia palangiškius, jų svečius, sukviečia folkloro ansamblius iš visos Lietuvos. Tradiciją pristatė Palangos folkloro ansamblis „Mėguva“.

Ypač retas ir atraktyvus lietuvių komandinio sporto žaidimas – ritinys arba ripka. Labai malonu, kad šį sąvadą „atrado“ Lietuvos ritinio sporto federacijos ir ritinio klubų atstovai, tądien pristatę šį reiškinį. Medžio ripkas ritmušomis (į ledo ritulio žaidimo lazdas panašiomis lazdomis) į vartus ridena ar stabdo dvi priešininkų komandos. Jų populiarinimas –  ne tik kultūros įstaigų uždavinys. Tai puiki priemonė paįvairinti fizinio lavinimo pamokas, sporto ir veteranų sambūrius.

Pagerbtas ir specifinis, visose šventėse pritampantis, ekspresyvus, puošnus ir kiek spartesnio ritmo dzūkų smuikavimas taip vadinama smuika, skripka. Toks muzikavimo būdas būdingas tik Dzūkijoje.

Jau legenda jaunų žmonių tarpe tapusios Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų šventės dienos. Tai – mūsų dienomis kuriama, iš senųjų laikų nepaveldėta vertybė. Taip vadinama FiDi vyksta nuo 1969 m. Jaunimui suteikiama galimybė pagalvoti, ką jie gali sukurti, kad po 53 metų patys taptų sąvado vertybe. Derėtų žinoti, kad tradicine vertybe tampama po 50 metų.

Gretimi Ignalinos ir Švenčionių rajonai taip pat turi kuo pasididžiuoti. Jau XVI a. pirmą kartą paminėti cimbolai, kuriuos pristatė ignalinietis, ne kultūros darbuotojas Kazimieras Blaževičius ir švenčioniškiai Stanislovas Rumbutis su dukra labai simbolišku vardu-Daine. Patį instrumentą galite pamatyti ir ant saldainių dėžutės, kur rodoma, kaip klajojantys muzikantai, žydai groja dar labai senoje Katedros aikštėje. Pats instrumentas primena kankles, bet grojama muštuvėliais. P. Kazimieras jaunystėje aktyviai muzikavo populiariosios muzikos ansamblyje, namuose mokėsi armonika ir įgijęs specialybę bei pradėjęs dirbti,vėl patekęs į kultūros namus jau 35 metai groja įvairiais liaudies instrumentais. Cimbolus jam pagamino pas meistrą (mokant savais pinigais), muzikavimo meno mokėsi pas visos Lietuvos cimbolų karalių Joną Lechovicką iš Gilūtų (Ignalinos raj.). Su a.a. J. Lechovicku siejami p. Stanislovo keliai. Jis cimbolus paveldėjo, o dėl grojimo konsultavosi su juo. Tradicija pristatyta kaip Rytų Aukštaitijos, bet šiems muzikantams nenusileidžia ir Daiva Šeduikienė iš Palangos, kuri J. Lechovicko muzikavimą Palūšės tradicinio muzikavimo kursuose lygino su palangiškių muzikantų. Muzikavimas taip pat sparčiai plinta, nes jo pradėta mokyti Palūšėje. Mirus cimbolų karaliui, dėdei Jonui dabar juose moko etnomuzikologas Evaldas Vyčinas su studentais.

Į vertybių sąvadą iš Mažosios Lietuvos atkeliavo kapinių šventė Kisiniuose. Dovilų (Klaipėdos raj.) etnologai Jonas Tilvikas ir Helmutas Lotužis ją pristatė. Šis etninis, konfesinis reiškinys būdingas tik tuose kraštuose. Joje bendraujama, prisimenami tais metais mirusieji, krašto istorijai reikšmingi žmonės, meldžiamasi, giedamos giesmės. Dalyvauja šventikas. Šventės pradžia laikomas XIX a., ji dar gyva ir šiomis dienomis.

XX a. Kelmėje gyvybinga tapo akmentašystės tradicija. Ji formuoja ir miesto veidą. Apie ją pasakojo kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas.

Biržų ir Kupiškio kraštuose daugiausia tradicinių salyklinio alaus gaminimo tradicijų. Alaus gaminimo tradicijos siejamos su tikėjimų, švenčių tradicijomis. Tradiciją pristatė savivaldybių kultūros funkcionieriai, folkloro ansambliai. Jie kartu atsivežė ir aludarius. Reikia padėkoti atsakingiems darbuotojams, kad rado reikalą pristatyti tradiciją, pagerbti savo krašto žmones, kurti krašto savitumą, jį įamžinti sąvade. Jų darbas-sektinas.

Baigiant norisi palinkėti, kad atidžiau atsakingi darbuotojai pasidairytų savo aplinkoje. Ypač mūsų-Rytų Lietuvos regione, kur nuolatinis sienų „judėjimas“ tradicijas nuolat darkė. Ilgametės veiklos dar labai gyvos, tad belieka surašyti jų pristatymo dokumentą. Tuo pačiu ir vietos gyventojai bus paskatinti noriau ir atidžiau  jas saugoti, eksponuoti, skatinti pažintinį turizmą, kuris rajonams atneša nemažą pelną. Savitumas itin saugotinas šiais agresyviais laikais, o kita vertus tai-brangiausia prekė.