Atmintis saugo istoriją, širdis augina viltį…
Pas kaimynus:
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos informacija
Vis mažiau belieka žmonių, asmeniškai išgyvenusių tremtį, vis nyksta gyvųjų liudytojų gretos. Rodos, praėjo jau pakankamai laiko, kad galėtų susidaryti erdvė užmarščiai ir nejautrai, tačiau tautos atminties knygoje, šeimų iš kartos į kartą keliaujuančiame dvasiniame palikime tremtinių gyvenimai ir išgyvenimai įrašyti nenuplaunama žyme. Kaip ir kasmet minima Gedulo ir vilties diena.
1941-ųjų birželio 14-ąją, 3 val. ryto pradėti masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausius Sibiro regionus. Lyg juodas debesis, lyg baisi neganda uždengė be kaltės pasmerktųjų namų. Ir ši neganda truko daugiau nei dešimt metų. Tą juodąją naktį iš Ignalinos rajono ištremta keliolika šeimų – apie 50 žmonių iš Ignalinos, Dūkšto, Paberžės, Rimšėnų, Krivasalio, Šulgų, o iki 1953 metų – apie 1260 gyventojų. Iš Lietuvos nežinion iškeliavo daugiau nei 300 tūkstančių žmonių.
Ignalinoje minint Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienas, padėtos gėlės ir uždegtos žvakelės prie kryžiaus tremtiniams, prie akmens žuvusiems už Lietuvos laisvę, taip pat prie keturių nežinomų partizanų kapo Ignalinos kapinėse.
Prie kryžiaus tremtiniams surengtame minėjime skambėjo Didžiasalio vokalinio trio ,,Vėtrungė” dainos, buvo prisiminti skaudūs tautos išgyvenimai, dėkota į renginį atėjusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams. Žiaurią tremtį išgyvenusiųjų patirtis mums yra ištvermės, viltingos kančios bei laisvės ilgesio simbolis. Apie Lietuvos žmonių patirtą skausmą, laisvės kainą ir atminties vertę kalbėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas bei Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių Ignalinos filialo valdybos pirmininkas Vytautas Gimžauskas. Po minėjimo Ignalinos bažnyčioje aukotos šv. Mišios už Lietuvą ir jos laisvę.
parengė Lina Kovalevskienė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.