Arčiausiai žmonių, arčiausiai bėdų

Pas kaimynus:

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos informacija

Pokalbis su Ignalinos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininku Mireku Polita.

Kai dauguma vasaros saulės palytėtų jau aptarinėja atostogų planus ar mažina darbo apkrovas, laikas pakalbėti su tais, kurių darbo specifika neleidžia karštymečiu nei to, nei ano. Apie savo darbus, kolektyvą kalbamės su Ignalinos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininku Mireku Polita.

–  Šį darbą dirbate nuo 2014-ųjų rugsėjo. Taigi nesate čia naujokas, jau perėjote „ugnį ir vandenį“. Gal ir  „varines triūbas“?

–  Pagrindinės Ignalinos rajono priešgaisrinės tarnybos veiklos funkcijos – gesinti gaisrus, gelbėti žmones ir jų turtą gaisravietėse, vykdyti pirminius gelbėjimo darbus. „Varinės triūbos“ – ne iš mūsų darbo siekiamybių. Geriausiu atveju gali tikėtis žmonių, kuriems pagelbėjai, dėkingumo. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. atliko vertinimą, kaip savivaldybių priešgaisrinės tarnybos atitinka priešgaisrinės saugos užtikrinimo standarto nuostatas. Šiame vertinime pažymėta, kad  Ignalinos savivaldybės priešgaisrinė tarnyba atitinka priešgaisrinės saugos standarto keliamus reikalavimus. Va, tokios „triūbos“. Na, o ugnies ir vandens mūsų darbe tikrai pakankamai.

– Įsikūrėte po vienu stogu su profesionaliais ugniagesiais. Esate kaimynai, partneriai ar… ne vieno tėvo vaikai?

– Priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos  Panevėžio PGV Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos administraciniame pastate turime du kabinetus. Taigi tam tikra prasme esame kaimynai, nuomininkai. Dirbame tą patį darbą, į tą pačią ugnį žengiam, taigi esame partneriai, jokiu būdu ne kokie konkurentai., O dėl giminystės… Vis dėlto nesame „vieno tėvo vaikai“. Matote, profesionalų „giminystės linija“ eina iki Vidaus reikalų ministerijos, o mes – didele dalimi rajono savivaldybės rūpestis, nors priešgaisrinės saugos funkcija pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą yra viena iš valstybės savivaldybėms perduotų valstybinių funkcijų, finansuojamų iš valstybės biudžeto asignavimų. Iš čia ir skirtingas finansavimas, skirtingas techninis aprūpinimas. Kuo dar skiriamės? Profesionaliems ugniagesiams yra keliami didesni fizinio pasirengimo reikalavimai, uoliau tikrinama jų sveikata. Bet statutiniai pareigūnai, po dvidešimties metų (dabar šis laikas  palaipsniui ilginamas iki 25 metų), jau gali išeiti į pensiją ir turi visas socialines garantijas. Mūsų ugniagesiai į ugnį eina ir septintą dešimtį įpusėję.  Savotiškai paradoksali situacija jau aptarinėjama ir šalies aukščiausiuose sluoksniuose, brandinama mintis šias tarnybas sujungti į vieną. Gal tuomet būtume pripažinti „vieno tėvo vaikais“.

– Tęsiant mintį – koks tas Jūsų vadovaujamas kolektyvas?

– Mes esame kaimo ugniagesiai. Esame arčiausiai žmonių, bet kartu ir arčiausiai jų bėdų. Šešios ugniagesių komandos nuolat budi Linkmenyse, Didžiasalyje, Mielagėnuose, Dūkšte, Meikštuose ir Naujajame Daugėliškyje. Šiuo metu mūsų kolektyve – 51 ugniagesys ir du administracijos darbuotojai. Vidutinis mūsų ugniagesio amžius – 53-eji metai. Tokio amžiaus ugniagesių valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje jau nėra.  Du vyrai, tarp kitko, užsidirbę valstybinę pensiją, puikiai darbuojasi mūsų komandoje. O štai mūsų kolektyve yra ir jau kone po tris dešimtmečius besidarbuojančių. Vertiname jų patirtį, džiaugiamės jų darbu.

– Pavadinote save kaimo ugniagesiais. Gal galėtumėte plačiau apžvelgti darbo specifiką?

– Mes iš tiesų esame arčiausiai bet kurios kaimo trobos ar užsiliepsnojusios palaukės. Pagal pajėgų sutelkimo planus mūsų ugniagesiai pirmieji prisistato į nelaimės vietą. Neretai mūsų vienų pagalbos ir užtenka. Jei, tarkim,  Didžiasalyje kyla nedidelis gaisras, iš Ignalinos atvykusiems profesionalams kaip ir nėra ką veikti. Priešgaisrinės tarnybos ugniagesių komandos į įvykius vyksta pagal patvirtintus pajėgų sutelkimo planus. Iškvietimą į įvykius atlieka Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Bendrasis pagalbos centras.  Jis koordinuojantis gelbėjimo darbus, sutelkia ir tam reikalingas pajėgas. Užgesinti pievoje gaisrą neretai pakanka ir vienos komandos, o štai, užsiliepsnojus parduotuvei, gamybiniam kompleksui, sulėks ir 5-7 komandos. Nelygu, kokia bėda.  Siekdami spręsti rajono gyventojų saugumo problemas ir užtikrinti ugniagesių tarnybos pasiruošimą vykdyti jiems deleguotas funkcijas, nuolat bendradarbiaujame su Ignalinos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos  ir kaimyninių rajonų savivaldybių priešgaisrinių tarnybų vadovais, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos civilinės saugos specialistu. Mūsų ugniagesių komandos neretai gesina gaisrus ir kaimyniniuose rajonuose: linkmeniškius galima pamatyti besidarbuojančius Kirdeikiuose (Utenos rajonas), Kaltanėnuose, Švenčionėliuose (Švenčionių rajonas), dūkštiečiai skuba į Visaginą, Salaką (Zarasų rajonas), mielagėniškiai talkina Adutiškio ugniagesiams. Tų rajonų ugniagesių komandas taip pat galima sutikti lekiančias į nelaimės vietas mūsų rajone. Tik sutelktomis pajėgomis galime pasiekti optimaliausią rezultatą.

– Kokie buvo praėjusieji metai, kokie šių metų skaičiai?

– 2020 metais Ignalinos rajone kilo 86 gaisrai. Gyvenamajame sektoriuje kilo 27 gaisrai, kiti susiję su transportu, gamyba, bei kilę atvirose teritorijose. Praėjusiais metais rajone gaisruose žuvo 3 žmonės. Ignalinos rajono priešgaisrinė tarnyba užgesino 30 gaisrų, kartu su valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba užgesino 46 gaisrus, valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba užgesino 10 gaisrų. Šių metų penkių mėnesių skaičiai tokie: 29 gaisrai, iš kurių tik 7 kilo atvirose teritorijose. Šių metų pavasaris gelbėjo pievas ir visa, kas jose gyva. Didžiausias šiais metais išdegęs pievos plotas – gal tik hektaras. Prisimenu 2019 metais išdegintus plotus palei Didžiasalį. Ten ugnis „nušienavo“ gal tris dešimtis hektarų. Praėjusios savaitės iškvietimai – penktadienį „prisvilusi keptuvė“ Didžiasalyje, šeštadienį kilęs gaisras Ažukarklinės pirtelėje. Kalbėdamas apie šių metų gaisrus turiu, deja, paminėti, kad sausio pradžioje Raketiškės sodyboje kilusiame gaisre žuvo žmogus.  Apskritai, pranešimai apie gaisrus sudaro tik trečdalį iškvietimų. Vykstam į avarijų vietas, pagelbstim ir katinėlius iš medžių iškelti. Dabar žmonės pilietiški. Būna – ir persistengia, kaimyno kieme dūmus pamatę. Už tyčinius melagingus pranešimus galima ir baudos sulaukti.

– Pagal pateiktą statistiką matyti, kad ne kiekvieną dieną išvairuojate mašinas į platų kelią. Tai gal tas ugniagesio darbas nėra toks jau sunkus?

– Čia kaip kam pasiseka. Dar prisimenam vienus metus, kai ta pati ugniagesių komanda gesino durpyną, kito budėjimo metu galynėjosi su Ceikinių bažnyčią gaubiančiomis liepsnomis, o trečiame budėjime gesino Kazitiškio bažnyčios gaisrą. Savo darbinį „krikštą“ matyt, visam gyvenimui įsimins ir vienas Naujajame Daugėliškyje dirbantis ugniagesys. Pirmą jo darbo dieną buvo gesinami du gaisrai, kurių viename žuvo žmogus. Žinoma, yra ir laimingų, kuriuos didieji gaisrai, taigi ir sudėtingiausi darbai, tarsi aplenkia. Bet sakyti, kad dieną be gaisrų ugniagesiai nieko neveikia – negaliu. Budinti komanda turi įvairiausių darbų: tvarko techniką, rūpinasi patalpomis, ruošia malkas, tvarko aplinką prie komandų pastatų.

– Užsiminėte apie techniką. Kiek džiaugsmo šiame ūkyje?

– Siekiant kokybiškai atlikti pavestas funkcijas, žinoma, turi būti sukurtos tinkamos darbuotojų darbo sąlygos, reikia turėti tam skirtos technikos ir įrangos. Tarnyboje nuolat parengti 6 gaisriniai automobiliai. Visi automobiliai yra padidinto pravažumo. Šių automobilių vidutinis amžius – 30 metų, Ne kaži kas, bet turime kuo ir pasidžiaugti. Dar 2018 metais Dūkšto ugniagesių komandai buvo nupirktas padidinto pravažumo  gaisrų gesinimo automobilis „Iveco 95E21W“. Panašiu šiemet pradžiuginti  Naujajame Daugėliškyje budintys ugniagesiai. Šiuo metu jie mokosi įvaldyti savivaldybės nupirktą  automobilinę cisterną „Iveco Magirus“. Deja, ir ji – iš praėjusio amžiaus. Nauja profesionali ugniagesių technika kainuoja šimtus tūkstančių. Tiek sau leisti gali tik „leksusus“ iš pandeminio fondo perkantys verslininkai…

– O Jus pandemija aplenkė?

– Asmeniškai mane – taip. Ugniagesiai, deja, nebuvo įrašyti į prioritetų sąrašą skiepijimų kalendoriuje.  Kai kur mus apsaugojo gal pats Dievas. Sausio 20 dieną Linkmenų ugniagesių komanda gesino Labanore užsiliepsnojusį restoraną. Buvo čia ir Švenčionių, Švenčionėlių ugniagesiai. Visi bendravo su restorano šeimininku, gėrė arbatą, o vėliau sužinojo, kad šis sirgo COVID.  Bet linkmeniškiai liko sveiki. Užtat net keturi ugniagesiai susirgo Naujajame Daugėliškyje. Šiuo metu 40 mūsų darbuotojų yra pasiskiepiję, kiti – tiki savo imunitetu. Sirgti mes negalime. Tai sakau labai atsakingai. Jei iš komandos „iškrenta“ keli nariai – susidaro įtampa. O posto palikti ugniagesiai negali.

– Turite svajonę, tikslą?

– Svajonė – kuo mažiau gaisrų ir nelaimingų įvykių, kuo mažiau netekčių ir materialinių nuostolių. Tikslas – atvykti į gaisrus tada, kai dar galima gesinti ugnį, ne anglis., visuomet dirbti greitai, sklandžiai ir efektyviai.

 Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė

Share this post

Parašykite komentarą