Pas kaimynus:

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos informacija

IRKC Šiūlėnų senųjų amatų padalinys tęsdamas savo krašto gilias tradicijas organizuoja duonos kepimo šventę, skirtą Šv. Agotos dienai paminėti, šiemet šventė vyko virtualioje erdvėje, todėl negalime Jums perduoti nuostabaus duonos raugo ir kepamos duonos kvapo…

Vasario 5 d. nuo seno buvo garbinama ugnies deivė Gabija ir kasdieninis maistas – duona. Šią dieną buvo kepama duona.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Ši šventoji buvo labai populiari tarp kaimo žmonių.  Šią dieną bažnyčiose ir dabar   šventinama duona, kartais ir druska bei vanduo. Šv. Agotos dieną pašventinta duona naudota labai plačiai – linų derliui didinti, bičių spiečiui privilioti, apkerėtiems, nužiūrėtiems gyvuliams gydyti, akių ligoms bei kūno žaizdoms gydyti, nuo gyvatės įkandimo ir pan.

Tęsdami renginių ciklą apie kalendorines šventes ir krašto tradicijas, pristatome kaimiškos ruginės duonos kepimo edukacijos užfiksuotomis  akimirkomis ir patirtimi mūsų krašto kepėjų.

„Kepti duoną kiekvienoje  šeimoje visada būdavo įprasta“ – sako Marijona. Ši graži tradicija atkeliavo iš kartos į kartą, o šiandien tęsiame tai, kas mūsų manymu nutrūkti negali. Duoną kepdavo  daugiausia moterys, nors  tai ganėtinai sunkus fizinis darbas.

Ilgametė mūsų duonos kepėja Emilija pasakoja: „Seniau kiekvienuose namuose kepama ir šiandien naminė duona nenustojo pagarbos. Vieniems ji tiesiog sveikesnė, kitiems primena vaikystę, kadaise buvusį skonį ir kvapą, kuris kažkuria prasme mus augino…  jos reikia kiekvienam… Kai visa šeima susirenka prie švenčių stalo, visada apsižvalgo: „O kur duona?…“ Ir net kiek stebina, kad nepaisant patiekalų įvairovės, pastebima, kad jos trūksta, nes duona turi būti visada matoma ir po ranka… “.

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.

Tautosakoje užfiksuotas ir toks kreipinys į Agotą: “Šventa Agota, ugnelės patronka, apdenk ploščium savo”.

Nuo jaunystės kepanti naminę ruginę duoną duonkepėje, Aldona pasakoja: „Būdami vaikai, kartu su tėvais  ateidami į Šventąsias Mišias atsinešdavo pačių išsikeptos duonos riekelių o  pašventintą duoną  grįžę dalijosi  su šeimos nariais ir kaimynais. Dalijomės namine duona  ne tik per Kūčių vakarienę, o paduodami ją vieni kitiems per įprastus susitikimus, simboliškai perduodame gėrį kitiems. Juk duona talpina savyje viską, kas geriausia“.

Negalime nepasidžiaugti naujos kartos kepėjomis Aldona, Valentina, Rimante, Daiva kurių duonelė jau keliauja ne tik po Ignalinos rajoną, bet ir per kitas Lietuvos vietoves.

Labai džiugu, kad Ignalinos rajono Vidiškių  Švč. M. Marijos apsilankymo bažnyčioje yra  globėjos  Šv. Agotos paveikslas.

Šiuo metu atsirado kitų grėsmių, nuo kurių apsisaugoti tikimasi turint šv. Agotos duonelės. Ją žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdamiesi apsisaugoti nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.

Duona – maistas kūnui, pakylėtas iki sakralumo – yra neatsiejamas kasdienybės atributas, neatskiriamas nuo civilizacijos istorijos ir pažangos. Dievas ir žmogaus rankos sukūrė šį šedevrą, teikiantį gyvybę ir džiaugsmą.

IRKC Šiūlėnų padalinys 

Marijona Lukaševičienė