Vairuotojas

Prisiminimai:
2007 metai (apytiksliai)

Vėlus vakaras, Maskvos aplinkelyje – žiede (MKAD). Minu į terminalą Leningrado plente, autovežiu. Iš Černiachovsko (Kaliningrado sritis) vežu naujus Fordus ir Chevroletus. Ties nusukimu į Jaroslavlio plentą milicijos postas. “Kerta”, neprasmukau nesustabdytas.

Apsišarvok kantrybe ir be nervų žiūrėk spektaklį. Prasideda.

Mane sustabdęs leitenantas paima mano vairuotojo pažymėjimą, pasišaukia savo kolegą, tas atsineša “liniuotę”, vamzdį penkiametrį. Stato vamzdį šalia autovežio. Vamzdis sužymėtas kas 5 centimetrai brūkšneliais. Kitas lipa prie posto ant terasos ir “vertina” aukštį. Pasilenkia prie turėklų, pereina į kitą vietą, liepia laikančiam vamzdį jį pernešti į kitą vietą prie autovežio. Cirkas tesiasi, laukiu kol baigsis koją ant kojos susidėjęs rūkydamas cigaretę. “Matavimas” tesiasi kokias dešimt minučių. Pagaliau vamzdis gulasi į patvorį, o leitenantas priėjęs prie manęs ištaria – problema pas tave. “Jungiu durnių” ir ramiu balsu paklausiu – kiek? Šimtas penkiasdešimt rublių, atsako leitenantas. Žinau taksą atsakau, klausiu kiek aukštis autovežio. Keturi metrai trys centimetrai atsako leitenantas. Negali būt, prieštarauju. Kaip negali būt nustemba leitenantas. Matei kaip išmatavome? Negali būt, pakartoju, rusiškam metre nėra tokio skaičiaus, prasideda nuo keturių metrų, penkių centimetrų ir daugiau, atsakau rimtu veidu jam. Leitenantas supranta, kad lietuviukas “deda” ant jo ir jo matavimų. Mano vairuotojo pažymėjimas pas leitenantą rankose. Pasiimk visus dokumentus ir ateini į postą, ištaria. Apsisuka ir nueina.

Pasiimu dokumentų dėklą ir lipu laiptais į postą. Įeinu į patalpą skendinčią prietemoje. Ant stalo stalinė lempa apšviečia aplink stalą susėdusius keturis milicininkus, kapitoną ir tris leitenantus. Na ką, smegenų “plovimas” tuoj prasidės, situacija žinoma, ne pirmas kartas. Kapitono rankose mano vairuotojo pažymėjimas. Varto jį prieš lempą, žiūrinėja. Šalimais kapitono sėdintis leitenantas infantiliu veiduku man užduoda klausimą; O kodėl arklio uodega herbe pakelta? Nusišypsau ir jam geranoriškai, kiek įmanoma, pasiūlau susistabdyti mano kolegą iš man kaimyninės šalies ir jo pasiteirauti. Jie ten specialistai ant žirgų.

Kapitonas pasiglosto savo ūsus ir pradeda savo giesmę – dabar bus surašytas protokolas už negabaritą, kadangi neišgirdai (nenorėjai išgirsti) kas tau buvo sakoma prie autovežio. Vairuotojo pažymėjimas bus sulaikytas, gausi laikiną. Kai susimokėsi baudą, atveši kvitą, atgausi vairuotojo pažymėjimą. Bauda jau ne 150 rublių bus, o žymiai didesnė, kažkur apie 150 dolerių ekvivalentas. Ne bėda atsakau. Už 50 dolerių man naują vairuotojo pažymėjimą atvež ant sienos įvažiuojant į Lietuvą. Kapitonas pasikaso ūsą – tavo naujas pažymėjimas negalios čia, Rūsijoje, paaiškina jis. Ne bėda irgi, atsakau jam. Esmė tame kapitone, kad prieš keletą valandų paskambinau savo šefui ir pasakiau, kad tai mano paskutinis reisas į Rūsiją. Taip, kad kapitone, man nesvarbu, galios ar negalios mano vairuotojo pažymėjimas pas jus.

O kodėl tu nebevažiuosi pas mus čia į Rūsiją paklausia tas pats leitenantas savo įdomiu veiduku. Dabar aš jau pasikasau pakaušį, atsidūstu giliai ir tariu; todėl, kad už….kniso maitinti iš savo algos alkanus Rūsijos muitinininkus, transportinius ir milicininkus. Kiek galima?

Stoja tyla. Kapitonas padeda mano vairuotojo pažymėjimą ant stalo ir taria – dink iš čia (vali ot siuda).

Spektaklio pabaiga.