Stasys Kirdeikis

Pokalbis su Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos gimnazistu Gabrieliumi Galiausku

Žmonės kalba: nėra laiko, nėra laiko… Kaip tau pavyksta suderinti muzikinę ir kitokias veiklas su mokslais ir kitais pomėgiais?

Na jei klausimas būtų ar man pavyksta, tai tikrai ne ir tikrai ne viską. Aš tikrai nesu laiko vadybos konsultantas, bet to laiko tikrai yra, kiekvienas sakantis jog jo nėra, retai turi gerą pasiteisinimą, dažniausiai tai būna tingumo ar baimės požymis. Sakyčiau jog laiko nebuvimą nereikia tiesiogiai priimt, tai tiesiog sakymas jog tai ne patrauklus veiksmas. Ką turiu omeny?  Kiekvienas susidėlioja savo prioritetus, nesvarbu ar sąmoningai, ar tai veikia tik jų pasąmoninėje.  Kol ta veikla nebus tau priimtina kaip pelninga tu to nenorėsi daryt, taip ir  atsiranda tas posakis „nėra laiko“.

Kokiose grupėse groji? Kiek laiko jau groji tose muzikos grupėse? Kokią muziką atlieka tos grupės?

Na, tai sritis kurioje tikriausiai esu daugiausiai matomas, šiuo metu daugiausiai groju grupėje „Spektras“. Šią grupę suformavome su keliomis draugėmis prieš pusantrų metų. Grupės atsiradimo istorija gana įdomi ir spontaniška – atėjęs į naują mokyklą absoliučiai nieko nepažinau, tai buvo lyg naujas gyvenimas, kiekvieną dieną vaikščiodavau į orkestrinę, kurioje tiesiog leisdavau savo laisvalaikį grodamas. Praėjus kelioms dienoms po atėjimo į mokyklą, užėjus į orkestrinę mane pasitiko dvi linksmos ir iš pirmo žvilgsnio labai charizmatiškos panelės Kamilė Lapinaitė ir Vytautė Meškuotytė, mane jos atpažino ir nieko nelaukdamos įbruko į rankas gitarą, paprašė kad pagročiau kokios nors dainos solo partiją. Pakankamai gerai pasisekė tai padaryt,  po šitokio susipažinimo beveik akimirksniu suformavome šią grupę. Iki šios dienos sąstatas mažumėlę pakito.  Iš grupės po vasaros pasitraukė Vytautė ir į jos vietą atėjo Edvinas. Su šia chebra esame dar besiblaškantys muzikos pasaulyje ir niekaip nenustyrame vienoje vietoje, bet  iš mūsų galima tikėtis lietuviško roko arba alternatyvaus roko, na ir žiupsnelio džiazo.

Be „Spektro“ veiklos retkarčiais tenka pasirodyt akustiniu sąstatu su Brigita ir Kamile, grojam pagrinde tą patį kaip ir su „Spektru“ tik labiau linkstam į bardišką džiazą. Kas dar gali būti intriguojančio, net man pačiam, tai šioks toks požeminis, eksperimentinis projektas „1984“ kurio pagrindinė idėja – pragmatiškumo šmeižimas, pradėjome veiklą visai nesenai, dar neturėjome viešo išstojimo, bet taikomės išsiveržti ir išsprogti vėlyvais pavasario žiedais, muzikos žanro kurį atstovaujame tikrai nepasakysiu, šios grupės idėja yra atstovauti pačią idėją, o ne muzikos žanrą, tad matysime kur mūsų siela mus nuves.

Kokie yra tavo mėgstamiausi muzikos žanrai ir kodėl?

Myliu džiazą ir psichodelinį roką, tai yra žanrai kurie formavo mano grojimo, aprangos ir tiesiog gyvenimo stilių. Kas man labiausiai patinka šiuose žanruose, tai tikriausiai jų spontaniškumas. Tai yra žanrai kuriuos aš mėgstu ne būtinai dėl skambesio, bet dėl jų idėjos, laisvės sampratos. Žanrai kurių aš klausausi laisvalaikiui dažniausiai būna mišrūs – džiazas su alternatyvaus roko prieskoniu, seawave, elektroninis rokas, grunge, pop rokas…

Gal atsimeni kokią nuostabiausią akimirką iš savo muzikinės karjeros?

Geras klausimas, visos akimirkos visada būna skirtingos, tai gali būti nuo visiško ekstazės jausmo esant scenos šviesoje ir žmonių bei gitaros klyksmų apsupty, iki visiškos ramybės akustinės gitaros ir šilto draugų apsupties choro aplink pleškantį laužą. Man jie abu tolygiai svarbūs. Jei kalbėti apie įspūdingiausius pasirodymus tai turėtų būti praeitų metų ŠGMA pasirodymas, kai mes su klase grojome „Kažkas atsitiko“ ir man teko vokalo ir solo gitaros partijos, tai buvo tiesiog laukinis jausmas. Kitas smagus prisiminimas – liepos  mėnesį vietinės grupės „Gėda“ organizuotame festivalyje „Betonas“ kuriame grojome su visomis Utenos jaunomis ir aktyviomis grupėmis, ten aš sugalvojau pasirodyti užsimetęs tėčio žalią chalatą ir maudymosi šortus, tai labai pasiteisino tądien. Paskutinis grandiozinis pasirodymas kuriame aš likau apšalęs, tai LMS rudens forumo metu atvažiavus pakoncertuoti grupei „Gėdai“ mane pasikvietė ant scenos sugrot vieną jų kūrinį, kas buvo tiesiog nerealu.

Ar yra kuris nors muzikantas ar grupė, su kuria labiausiai norėtum pasirodyti arba kurių norėtum susipažinti?

Jei nebūčiau varžomas logikos ribų – Jimi Hendrix Experience, bet jei reikėtų iš to kas yra galimi, tai tikriausiai būtų Andrius Mamontovas, man visad patiko jo kūryba ir visad mane ji įkvėpdavo ir tebeįkvepia.

Tavo apranga dažnai būna labai maloniai stilinga. Kaip tavo aprangos stilius atspindi tavo asmenybę, nuotaiką?

Asmenybę – kažin, priklauso nuo to kaip interpretuosi tą aprangą, ekstravagantiška, pasitikinti, ar akiplėšiška, įkiri, viskas priklauso nuo perspektyvos, aš tikriausiai neatpažinčiau savęs jei susitikčiau su savim iš tavo galvos. Bet nuotaiką, tai tikrai tiesa, kiekvieną dieną gali pasakyt ar atėjau su aštuoniom ar dviem valandom miego ir greičiausiai tai pasakysi iš aprangos, tačiau aprangos stilius gali būt naudojamas kaip durys plesebo efektui ir save apgaut jog tu esi laimingas ar energingas, tai lyg įpareigojimas sau užsivilkti vienokį ar kitokį vaidmenį, arba galima žvelgti į tai lyg į ambicijų atspindį, tai troškimų veidrodis.

Tenka tave pastebėti ir kitose veiklose. Kaip spektakliuose vaidinimas tave įtakoja kaip asmenybę?

Teatre yra tokia erdvė kurioje asmenybė neturi ribų, tu gali būti praktiškai kas tik nori, ar kas tik esi, tai suteikė man kur kas tvirtesnį apibrėžimą savęs, kas aš esu ir kur aš baigiuosi.

Ar esi turėjęs kokį nors ypatingą iššūkį muzikos grupėse ar vaidyboje? Kaip sugebėjai jį įveikti?

Esu, tikrai esu, tikriausiai ne viena ir ne dvi, bet didžioji dalis sunkesnių eina iš vidaus. Baimė tikriausiai yra vienas iššūkis vienu ar kitu metu vienijantis visus, tuo labiau lipant ant scenos kai nuo tavęs priklauso ir kitų pasirodymas, baimė gali pasitaikyt ir už scenos, muzikos industrija reikalauja išties daug, tu turi pastoviai būti įkvėptas, pateikti vis kažką naujo, ir tuo pat metu konkuruoti su tokiais pat, tai kartais gali prieštarauti tai vizijai kurią matei įžengdamas į šį pasaulį, bet galop reikia susirinkti savo mintis ir surasti atsakymus į visus klausimus sau pačiam.

Kokios yra tavo bendruomeninės veiklos sritys ir kodėl jos tau svarbios?

Šiuo metu savanoriauju „LMS“ Utenos padalinyje, tai mane suvedė su daugybe naujų ryšių kurie driekiasi per visą Lietuvą. Ši bendruomenė turėjo didelę įtaką mano raidoje, per šią organizaciją aš vis labiau tampu savarankiškesnis ir įvairiapusiškai labiau išsilavinęs žmogus. Dar esu savanoriavęs „O Maš“, jaunimo organizacijoje kuri veikė Utenos mastu. Čia, nors buvau tik vasaros sezonu, per šį laiko tarpą spėjom suorganizuoti keletą renginių, vienas iš kurių buvo mano pačio inicijuotas akustinės muzikos festivalis „WUDU“. Taip pat yra teke savanoriauti „Apie Mus“ festivalyje, kuris tiesiog nunešė man stogą su savo laukine, bet tuo pačiu labai jaukia atmosfera. Ši iniciatyva  į Uteną šią vasarą atnešė daugybe spalvų. O kodėl man jos svarbios? Tai tikriausiai todėl, nes kiekviena iš šių „veiklos sričių“ man davė tai ką su savim nešiosiu visą ateinantį gyvenimą, prisiminimai, draugai, patirtys, žinios, aš esu dabar aš vien dėl jų.

Kokie yra tavo ateities planai muzikos ir kitose srityse?

Mano principai nemanau kad man leis apleisti planus, tad tikiu, kad ateitis man ruošia keliu, susijusį su saviraiška. Mano mintys sukasi ir apie architektūrą, ir dizainą. Muzika, menų industrijos. Tik laikas parodys kur vėjai mane nuneš.