Gegužis tiltą priėjo

Dalia Savickaitė

Kiekvienas gegužis mini gausybę švenčių. Persiritome į antrą mėnesio pusę, o už nugaros jau pasidžiaugta ar paminėta Motinos (Senelės) diena ir darbininkijos sukurta Darbo žmonių šventė. Motinos dieną lankydavo mamas ar jų kapus. Krikšto motinos lankydavo krikštavaikius, o tie jas vainikuodavo. Labanoro apylinkėse Motinų krėslus išpuošdavo bruknių šakelėmis, pataisais (dabar -negalima), jazminais jei šie suspėdavo pražįsti. Sakoma, kad gegužės mėnesį ne tik akmuo, bet ir šventieji kruta. Gegužės 4-oji  šv. Florijono – ugniagesių patrono diena. Pasak legendos už tikėjimo išpažinimą šis Romos legiono karys buvo paskandintas Tibro upėje. Ugniagesių patronu jis tapo po to, kai bažnyčia, kurioje kabėjo jo portretas, sudegė, o paveikslas liko sveikas. Septintą sekmadienį po Velykų – Sekminės. Etnologai sako, kad ši šventė pati “aukštaitiškiausia”. Jos metu spėjamas vasaros oras, prasideda ganiava. Visi renkasi palaukėje, dalijasi rūpesčiais ir planuoja ateitį. Šventėje yra vietos ir seniems, ir vaikams, ir dainai, ir šokiui. Vakarojimo vietoje ruošdavo suneštines vaišes, kepdavo kiaušinienę. Nelygus Aukštaitijos reljefas versdavo ieškoti ir netradicinių vietų ganiavai, pvz. ežerų salose ir pusiasaliuose. Rieškutėnų (Švenčionių raj.) kaime gyvulius į salą plukdydavo valtyse, o meironiškiai (Ignalinos raj), „išmokė“ savąsias karveles nuplaukti. Dabar jame karvių jau nebėra, tai laikomos Šv. Mišios, kepama kiaušinienė, vyksta vaišės.

Moterų vardadieniai – šv. Domicelės (V.7), šv. Sofijos (V.15), šv. Elenos (V.22) ir šv. Petronėlės (V.31) įvairiose Lietuvos vietose žymėdavo laiką linams sėti. Šį mėnesį švenčiantys varduves – šventieji daržininkai ar sodininkai. Apie šv. Stanislovą prisimindavo ne tik svogūnus, bet ir biteles. Jei orai šilti, saulėti – vasarą bus tirštas medunešis, liepos medumi varvės. Jei apniukęs – reiks pirmąjį korį palikti. Šventųjų sodininkų gildijai priklauso ir šv. Pankracas (V.12), šv.Gervazas (V.13), šv. Bonifacas (V.14). Tomis dienomis reikia uogynus, gėlynus sutvarkyti.

Šalia darbų jausmingieji lietuvaičiai neužmiršdavo ir mylėti. Gegužės 13 – oji deivės Mildos – meilės ir laisvės deivės diena. Pagrindinė jos šventykla buvo Vilniuje. Jos diena minima itin gražiu laiku – tuomet, kai pabunda visa gamta, sužydi gėlės, kai visas jos žavesys džiaugsmo šaltiniais užjudina pilkumos skraistę nusimetusias širdis. Senosios kultūros saugotoja Inija Trinkūnienė jaunimui organizuoja Mildos pagerbimo šventę Švenčionių rajone. Maždaug tuo laiku, senojoje Lietuvoje pagyvenusios moterys supažindindavo merginas su moterystės užduotimis. Šventė gan erotiška, daug šokių, dažnai būdavo šokama „Kielytė“. Žmonės sakydavo, kad per šokį pajuntamas poros atitikimas viens kitam, kuris dažnai pasibaigdavo vestuvėmis. Mildos šventę gegužinėse švęsdavo apie mėnesį. Tai tikra priešprieša komercializuotam, niūriam šv.Valentinui. Moderniose šventėse tiktų meilės poezijos skaitymai, bardų vakarėliai.

Nuo 1972 metų minima ir politinį šalies apyaušrį lemianti diena – Romo Kalantos susideginimo Kaune, teatro sodelyje gegužės 15-oji. Dar mažai analizuojamose, aprašomose dienose, vyko politinio nepaklusnumo sambūriai. Tai nebuvo partizaninis karas, bet ir ne Sąjūdis. Pokario represijų jau nebejaučiantis jaunimas, vyresnieji pasipriešino visuotiniems draudimams, melui, iškraipytai sovietinei visuomenės moralei.

Gegužės 15-oji Šeimos diena. Tai gan naujai „atrasta“ šventė. Joje vietos suranda visi šeimos nariai su seneliais ir įsimylėjusiais – besiruošiančiais susituokti.

Antrą mėnesį iš eilės pagerbiamas šv. Izidorius – artojas. (V.15). Jis globojo darbus, nulemiančius derlių. Gerai suarta dirva dar nelemia gero derliaus. Kad usnys iš dirvos pranyktų arklą darydavo iš medžio į kurį trenkė perkūnas. Usnys – velnio augalas. Mitologijoje Perkūnas ir Velnias  – nesutaikomi priešai. Perkūno įtrenktas ąžuolas įgauna burtingų galių: dievo Perkūno jėgą. Usnys turi sulįsti atgal į požemį pas Velnią. Gegužę tvirtas sėjėjas beria grūdą į gyvybės pradžią – motiną Žemę. Neužilgo ir Tėvo diena. Sėjėjui duoklę atiduosime birželio pirmą sekmadienį, kuomet jis jau bus pailsėjęs po didžiųjų darbų.

Jau gegužyje vaikai renka posmus Tėvo dienai, bet repetuoja programas birželio 1 dienai, kuomet minėsime Vaikų gynimo dieną. Jau daug metų aš galvoju: o kodėl vaikai repetuoja šiai dienai programas? Ar nebūtų naudingiau jei prieš kokį mėnesį būtų paskelbtas konkursas tėvams, mokytojams, gydytojams, žodžiu suaugusiems, kurių pareiga ginti vaikus? Gal kasmet atsirandantys pasakojimai, savotiški prisipažinimai, kuriuose suaugusieji prisimintų kaip nuskriaudė ar apgynė, savo ar ne savo vaiką, padėtų tiksliau planuoti vaikų teises saugančių tarnybų darbą? Bevardžiai kūriniai, lyg išpažintys sugultų į kokią brošiūrėlę, turinčią tikrai kilnų tikslą – informuoti tarnybas, kokios problemos vyrauja visuomenėje, kur link darbuotis. Pasibaigtų (gal) tuščias problemas svarstantys posėdžiai. Bėdų turime, o viešumo šioje srityje maža.

Ir liūdnų, ir linksmų, ir darbingų dienų gegužyje – apstu. Joks kitas mėnuo negali pasigirti tokia gausa. Ir tai dar ne pabaiga. Mes tuoj nukeliausime ne tik į trečią ketvirtį, antrą pusmetį, bet ir į vasarą. Tai didelis pokytis ne tik mūsų švečių šventimo būde, bet ir darbuose. Tai savotiškas mūsų būties pakitimas. Skubindami savo gyvenimą neberandame laiko pagalvoti ir apie slaptąsias daiktų prasmes, jų – kaip simbolių – reikšmę.

Kiekvienas žodį tiltas dabar supranta savaip. Vienam tai daiktas, kuriuo pervažiuojamas vandens telkinys, kitam – teletiltas, o visažinis „Googl‘is“ – pasiūlys dar kitokios informacijos. Tai labai materialus požiūris į šį žodį, o juk Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šis žodis turi simbolinę prasmę. Besidominčiam mitologija tiltas yra laikas, jo virsmo ženklas. Kadangi ir laikas yra suprantamas labai įvairiai (astronominis, socialinis ir t.t), tai gal būtų galima galvoti, kad tiltas simbolizavo gyvensenos (socialinius) pokyčius atitinkamu metų ar istoriniu laiku? „Simbolių žodynas“ aiškina, kad „tiltas tai – dviejų atskirų dalykų jungtis“. Kasdienėje kalboje mes įpratę sakyti „meilė – tiltas, sujungęs dvi širdis“ ar panašiai. Tiltas tampa „tarpininko“ simboliu. Tiltas sujungia ir stichijas: jūrą – žemę, žemę – dangų. Pats pažįstamiausias dangaus ir žemės tilto įvaizdis – vaivorykštė. Tautosakoje galima rasti informacijos, kuri teigia, jog šiuo tiltu mirusieji iškeliauja į dangų, kad juo į Žemę atkeliauja vanduo, skatinantis gyvasties atsiradimą… Aukštaičiai sakydavo, kad laumės juosta yra nuleista iš dangaus kur nors į jūrą ar ežerą ir traukia į debesis vandenį, kad vėl lytų. Dangaus ir žemės jungtis užtikrino gyvybingumą arba išsivesdavo šioj žemėj jau atvargusius… Tai skirtingos žmogaus būsenos, tai skirtingi žmogaus žemės ūkio darbai, kurie neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Tai logiška kaita, logiškas perėjimas iš vienos būsenos į kitą.

Susidomėti tilto simboline prasme mane paskatino etnografinės ekspedicijos ir dar viena nesąmoningai (neklausiant kodėl) tęsiama tradicija kaimuose – šokti ant tilto. Galvojant buitiškai, viskas lyg ir aišku: tiltas – lengviausiai nuvaloma, lygi aikštelė, kurioje patogu šokti. Kita vertus tiltai būdavo statomi judriose vietose: kaimuose, tarp kaimus jungiančių kelių. Taip būdavo patogiau susirinkti kelių kaimų jaunimui. Tiltas jungdavo dviejų atskirų kaimų gyventojų papročius, vertybes pačiu savimi – lyg riboženkliu –  apsaugodamas ir kiekvienos vietovės skirtybes, autentiškumą. Tiltas jungdavo ne tik priešingus upės krantus, bet ir priešinguose krantuose gyvenančių genčių žemes, kuriose buvo bendraujama kitokia kalba ar tarme, buvo laikomasi kitokių papročių. Šio žodžio archaiškumą rodo ir skoliniai ugrų, suomių kalbose. Tilto įvaizdis yra dažnas kalendorinėse dainose. Tikėtina, kad čia jis reiškia laiko mazgus: jungtis tarp skirtingų metų laikų, sezoninių žemės ūkio darbų. Tiltais derlius „pareina“ į namus, kai žmonės pradeda laukti naujo metų laiko – kai keisis darbai, kurie vėl pakeis jų gyvenseną. Tiltas dainose „nugrindžiamas“ medžio lapeliais. Taip tiltas įgauna Pasaulio medžio bruožus.

Aukštaitijoje dar gajus senasis laiko pajautimas. Tai liudija, kad susiburdami šventėms ant tiltų mes dalyvaujame gamtos gyvenimo perėjime į kitą būseną, į kitą gyvenimo ritmą. Kartu su gamta paruošiame save naujam tamsos – šviesos santykiui, pasiruošiame keisti gyvenimo tempą, suvokiame, kad ateina kiti darbai… Tiesiog taip darome, nes tai kažkur mumyse „užprogramuota“ lyg standžiajame diske, kuriame galima atrasti visą kažkada įrenginyje buvusią informaciją.

Gal tik mūsų jaunikiai galėtų baigti vargti nešiodami savo jaunąsias žmonas per tiltus. Taip jie atima iš būsimosios namų šeimininkės teisę pergyventi, apmąstyti tą naują virsmą ir buitį ateinančią į jos gyvenimą. Po vestuvių moterį pradeda globoti net kiti dievai (merginas Bubilas, o ištekėjusias – Austėja). Moteris iš „kažko neapčiuopiamo“ tampa aiškią paskirtį gyvenime turinčiu žmogumi. Tegul jaunavedžiai pereina tiltą tylėdami ir burdami savo šeimos ateitį, bandydami suvokti savo perėjimą į naują socialinį statusą. Tegul tekanti upė nuneša visą seną patirtį ir „atiteka“ nauja. Skirkite laiko sau ir savo vietos laike ir istorijoje suvokimui.

Share this post

Parašykite komentarą