Dalia Savickaitė

Gegužės 14-oji mūsų šalyje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. Ji sietina su Romo Kalantos vardu, kurio susideginimo faktui šiemet 50 metų, LR Seimas šiuos metus paskelbė jo metais.

 Kai buvo Garliavos įvykiai, „violetiniu“ visuomenėje vadintas fenomenas, tam judėjimui atstovavę žmonės bandė Kalantą „privatizuoti“. Sakė: „Mes esame kaip Romas“. Antivakseriai irgi galėtų pasakyti, kad jie skelbia pilietinį nepaklusnumą. Galima būtų ilgai diskutuoti, kaip skirtingai žmonės supranta pilietinį nepaklusnumą. Štai neseniai praūžė pro Lietuvą triukšmingi maršai. Ir maršų dalyviai, ir tie kurie yra jų idėjiniai priešininkai – ir vieni, ir kiti turbūt laiko save kovojančiais už geresnę Lietuvą ir ta prasme, galbūt, tęsiančiais Romo Kalantos žygį. Kaip dabartinė karta? Mokytojai, jūs dirbate su jaunimu ir vaikais. Kokie jie? Ar jie išgyvena dėl pandemijos, karo Ukrainoje? Tai sukelia daug emocinių sunkumų. Pandemijos metu, tie, kas jautė padidintą nerimą, iš tikro reagavo adekvačiai. Kai valdžia sako, kad neaišku, kas čia bus, neaišku, kada tai baigsis, kiek būsime uždaryti, juk normalu jausti nerimą. Problemą, greičiausiai, turi tie, kurie nejautė jokio nerimo. Nerimas – apsauginis mechanizmas.

R.Kalanta nėra vienintelė figūra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijoje, kai realus asmuo nesutampa su legenda apie jį. Prisiminkime kad ir mūsų Pilėnus, Tadą Blindą arba britų Robiną Hudą… Tačiau legendos būtinos, nes be jų nėra istorijos, nėra ir valstybės, tautos.

Prisiminkime Romo Kalantos biografijos faktus.

Gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje. Tėvas Adolfas Kalanta kovojo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, buvo sužeistas, vėliau darbininkas. Motina Elena Kalantienė (Vyšniauskaitė) buvo religinga, vaikus auklėjo katalikiška dvasia. Romas Kalanta ketino tapti kunigu. Iki 1963 m. jis su tėvais ir artimaisiais gyveno Alytaus mieste, nuo 1963 m. jo gyvenimas buvo susijęs su Kauno miestu, Vilijampole.

1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir mokėjo, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti. Neišlaikė chemijos, geometrijos ir fizikos egzaminų ir perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike, kuris gamino vaikiškus žaislus. To meto jo charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo jo  nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, „mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Šiandien manoma, kad Romas Kalanta suvokė, jog totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai, pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, Oficialiais duomenimis, Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto.

Svarbu, kad praėjus vos kelioms valandoms po jo drastiško poelgio kauniečiai, gyvenę laikais, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei socialinių tinklų, jau nešė gėles prie Miesto sodo. Laidotuvių eitynės virto antisovietiniu maištu, kurio pagrindiniai dalyviai buvo jaunimas.

Spauda ir visuomenė apie to meto įvykius.

1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ričardo Niksono vizitas. „Akiplėšiški“ įvykiai Kaune Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento vizito Sovietų Sąjungoje išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas. R. Kalantos laidotuves Kauno valdžia „paankstino“ dviem valandomis. Supykęs jaunimas, nepatenkinti valdžia vyresnieji išėjo į Laisvės aikštę. Susikaupusi, valdžiai prieštaraujančių žmonių minia buvo didžiausias pasipriešinimas valdžiai tuometinėje Sąjungoje. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: V. Kaladė, A. Kačinskas, R. Baužys, V. Urbonavičiūtė, K. Grinkevičius, V. Žmuida, J. Prapuolenaitis, J. Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn. LTSR vadovas A.Sniečkus Maskvai šį faktą pateikė kaip nepolitizuotą chuliganų siautėjimą.

1972 m. gegužės 20 d. „Kauno tiesos“ numeryje, vos ne paskutiniame puslapyje išspausdintas tekstas „Kauno miesto prokuratūroje“. Jame rašoma: „Ryšium su gautais klausimais dėl R. Kalantos savižudybės 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje miesto prokuratūra praneša, kad šis įvykis tiriamas. Tardymo organų nutarimu paskirtos ekspertizės, jų tarpe teismo medicininė psichiatrinė. Ekspertų psichiatrų komisija, kurią sudaro J. Andriuškevičienė – psichiatrė, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto medicinos fakulteto docentė, V. Berneris – Respublikinės Kauno psichoneurologinės ligoninės vyr. gydytojas, A. Daukšienė – tos pat ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja, J. Gutmanas – Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras, J. Šurkus – psichiatras, Kauno medicinos instituto profesorius, atliko teismo psichiatrinę ekspertizę ir ištyrę turimus dokumentus, R. Kalantos užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus, taip pat priėmę dėmesin jo tėvų, mokytojų, draugų parodymus, padarė išvadą, kad R. Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė, būdamas liguistoje būsenoje.“

Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininko drg. V. Mikučiauskas kalboje, pasakytoje per televiziją 1972 m. gegužės 19 d. apie „kai kuriuos mūsų miesto viešosios tvarkos klausimus“ sakyta apie R. Kalantos susideginimo faktą bei išvardinus teisminės medicininės komisijos narius ir diagnozę, jis pabrėžė: „Kai kurie neatsakingi asmenys, grupė paauglių, nesuprasdami ir neteisingai įvertindami anksčiau minėtą faktą, be jokio atsakomybės jausmo bandė trikdyti mieste rimtį, pažeidinėti viešąją tvarką. Buvo imtasi priemonių viešajai tvarkai užtikrinti, pažeidėjai patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Ir ateityje, pažeidus viešąją tvarką, visu griežtumu bus taikomi tarybiniai įstatymai“. Toliau Vykdomojo komiteto pirmininkas pasidžiaugė, kad „Kauno miesto darbo žmonių kolektyvai pritaria ir teisingai supranta mūsų pravedamas aktyvias priemones, smerkia pažeidėjų neatsakingus veiksmus“. Savo kalbą per televiziją V. Mikučiauskas užbaigė šiais žodžiais: „Mes kreipiamės į mokyklų vadovus, mokytojus, tėvus, jaunimą ir kviečiame prisidėti prie viešosios tvarkos mieste užtikrinimo. Mes suprantame, kad šie veiksmai yra atsitiktinio pobūdžio. Tikimės, kad mūsų gimtasis Kaunas ir toliau liks aukštos kultūros ir pavyzdingos viešosios tvarkos miestu.“ Toje pačioje 20 d. „Kauno tiesoje“ spausdinami į redakciją atsiųsti laiškai, smerkiantys chuliganiškus veiksmus ir pritariantys priemonėms dėl viešosios tvarkos užtikrinimo. „Chuliganams – jokių nuolaidų!“. Interviu su E. Kalantiene akcentuojama, kad R. Kalanta buvo komjaunuolis, bažnyčios nelankė ir apskritai „visoje mūsų šeimoje nėra vietos religiniams prietarams“, o prie savižudybės Romą privedė sutrikę nervai. Tik 1989 m. pradžioje, paaiškėjo, kad ji šių teiginių niekada nėra sakiusi.

Vėlesniais metais Amerikos lietuvių bendruomenės kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Lietuvių išeivija, kurioje pirmu smuiku griežė tautinės ir krikščioniškos minties atstovai, taip pat piktinosi, kad R. Kalanta tapatinamas su hipiais, kurie konservatyviajai išeivijai siejosi su narkomanija, paleistuvyste ir 1968 m. Vakarų studentų maištais, kurių metu buvo daužomos parduotuvių vitrinos, nešami Lenino, Trockio ir Mao Zedongo portretai.

R.Kalantos poelgį nevienareikšmiškai vertino ir antisovietiniai disidentai Lietuvoje. Disidentijos branduolį sudarė katalikai, “Katalikų bažnyčios“ leidėjai ir platintojai. O katalikybė – griežtai prieš savižudybes nusiteikusi religija. „Mes, katalikai, nuolat svarstydavome, savęs pačių klausdavome: ar gali būti kokiomis nors sąlygomis savižudybė pateisinama? Ar ji gali būti kokiu nors atveju prasminga? Iki šiol nežinau atsakymo“, – prieš dešimt metų, minint R.Kalantos susideginimo 40-metį, kalbėjo šviesaus atminimo signataras A. Patackas.

Apie R. Kalantos poelgį žmonės yra linkę spręsti pagal savo požiūrius. Kai kurie sako, kad jis buvo tiesiog psichikos ligonis. Visi juk sovietmečiu kolaboravo su rusų valdžia, o čia vienas ėmė ir išsišoko. Tų neprisitaikiusių, nekolaboravusių buvo gal vienas procentas. Tai pirmoji psichologų komisija, matyt, ir rėmėsi tokiu mąstymu: jei 99 % prisitaiko, o 1 % – ne, tai katrie yra ligoniai? Tokiu atveju sveikas protas, paveiktas visokių diskriminacinių nuostatų, sako, kad, aišku, ligoniai yra tie, kurie neprisitaiko, toji mažuma…

Kaip vertinama dabar?

Mano „planinei“ kartai, gimusiai 1960 m. ir jau nemačiusiai karo padarinių, kartai, kuriai mokyklose  net dvejetų nerašydavo, kad nesugadintų komunizmą kuriančios mokyklos pažymių vidurkio, R. Kalanta yra pavyzdys, skatinęs siekti laisvo reiškimosi būdo, klausyti norimos muzikos, žiūrėti į viso pasaulio tapytojų paveikslus, skaityti kokias nori knygas, mūsų negąsdino hipiai ir jų ilgi plaukai, džinsai ir „gėlių vaikų“ Keruaikiška gyvensena.  Psichiatrų, kuriuos grupėn vėl subūrė Lietuvos valdžia 1989 m. po bado streiko Kaune, nuomonė susikirto su pirmosios komisijos nuomone, nors jie ir bijojo, kad bus palaikyti nusiteikusiais “patikti“ Sąjūdžio valdžiai. Jų nuomonė – detalesnė.

II-osios komisijos narys Dainius Pūras sako, kad pirmieji Romui psichikos ligą nustatė visai ne todėl, kad saugumas taip liepė. Jie nuoširdžiai galvojo, kad tik psichikos ligonis gali šitaip pasielgti. Tokia buvo totalitarinė represinė psichiatrija ir jos klasikinė atstovė – garsi Maskvos psichiatrijos mokykla. Šizofreniją diagnozuodavo besidomintiems Rytų filosofija, išplėtė šizofrenijos atvejus iki begalybės – anksčiau net vaikų autizmas buvo laikomas ankstyvąja vaikų šizofrenija, ir tie vaikai buvo metų metais gydomi didžiulėmis vaistų dozėmis. Nusižudymas tokia forma – vidury miesto, taip demonstratyviai, traktuotas kaip dar vienas sunkios psichikos ligos požymis.  Buvo nuspręsta labai nuodugniai rekonstruoti visus paskutinius R. Kalantos gyvenimo mėnesius. Psichiatras D. Pūras mano, kad Romas buvo paveiktas hipių judėjimo, nebuvo iš elito, buvo paprastas vaikinas iš Vilijampolės. Žurnalistas A. Dargis pasakojo, kad apžiūrėjęs jaunuolio plokštelių dėtuvę jo namuose, kurią išsaugojo Romo tėvai, jis neaptiko jokių „hipiško“ roko garso įrašų. „Aptikau vinilines plokšteles su pirmaisiais A. Pugačiovos įrašais, anuomet populiaraus ispanų dainininko Rafaelio plokšteles“. R. Kalanta turėjo šiek tiek problemų mokykloje, susijusių su jo maištinga prigimtimi ir ilgais plaukais. (Pirmoji komisija tai įvertino kaip ligonio negebėjimą pasirūpinti savo higiena, traktuota kaip apsileidimas, prilygintas psichikos ligos požymiui.) Dėl šukuosenos jis buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Būtent ten parašė rašinį apie laisvą Lietuvą. Svarbiausia jam buvo laisvė. Ar jį galimai įkvėpė 1969 m. Prahoje susideginusio Jano Palacho ir Rygoje bandžiusio susideginti Elijo Ripso pavyzdžiai? Galbūt, bet čia galima tik spėlioti. Buvo visokių hipotezių. Viena iš jų: kad panašiu laiku trijose Baltijos valstybėse turėjo užsiliepsnoti gyvi fakelai. Bet nėra jokių įrodymų, kad tai buvo kolektyvinis planas. Romas suprato, kad toje santvarkoje laisvės nebus. Jis buvo socialus, turėjo draugų, susitikdavo pažaisti futbolą,  po to ir vynelio išgerdavo, turėjo merginą. Ir laikas nuo laiko jis vis pasakydavo ar į užrašų knygutę parašydavo: „Kodėl aš to negaliu padaryti?“ Kalanta buvo apsisprendęs, bet kartu ir norėjo gyventi. Romas gyveno pilnavertį gyvenimą. Ir tuo pačiu šiek tiek atidėliojo tą sprendimą, bet galiausiai atsisprendė ir sumanymą įvykdė. Prokuratūrai komisija atsakė, kad nerado ligos požymių.

Ar tu taip galėtum?

Tuo metu mano vienmečiai galvodavo, aišku, kad negalėčiau, nes nesu toks drąsus kaip jis. Mes tuo metu norėjome mokytis, turėti gerą darbą, kitaip sakant – mes kolaboravome, kaip dauguma lietuvių, su sovietų sistema. Sovietai užtikrino suaugusiems pigų apšildymą ir elektrą. Romas metė tam iššūkį. Ir dabar yra žmonių, kuriems laisvė nerūpi – jiems svarbiau, kad už šildymą nereiktų daug mokėti. Daugumai svarbiausi yra ekonominiai bei socialiniai dalykai. Kai kuriems žmonėms to ir pakanka. Tokiems Romas Kalanta metė ir meta iššūkį.

R.Kalantos poelgis nebuvo pokario partizanų kovų tąsa. Jis nebuvo ir tiesioginis Sąjūdžio įkvėpėjas. Tačiau sotų vakarietišką pasaulį privertęs suklusti, o milžinišką blogio imperiją išgąsdinęs kaunietis vaikinas iš „slabodkės“ nusipelnė, kad būtų kasmet minimas. Tarptautinė konferencija „Pamiršti ar atleisti. Kaip susidoroti su praeities traumomis“, šiemet vyks gegužės 13-14 dienomis Kaune, vyks panelinė diskusija, skirta Romui Kalantai. Konferencija vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje, susirinks daug tarptautinių politikos, psichiatrijos, socialinių mokslų ekspertų iš Vokietijos, Olandijos, Ukrainos, JAV, Izraelio (ir sėkmingai išgyvenęs E. Ripsas), PAR, Sakartvelo, Čekijos ir kitur. Konferencija yra atvira visiems, reikia užsiregistruoti.

Kalbant apie R. Kalantos atvejį, pirmiausia reikia įvardyti, kad jis tapo sovietinės represinės sistemos auka. Jaunuolio susideginimas ir jo atgarsiai liudija, kad šis veiksmas nebuvo nei savanaudiškas, nei impulsyvus, nei liguistas, bet turėjo konkretų tikslą, ir šis buvo pasiektas. Nors priemonės, kurias pasirinko Kalanta, diskutuotinos, tačiau kaip krikščionys pirmiausia esame kviečiami stengtis suprasti žmogaus širdies gelmes.

1972 m. birželio mėnesį, naktį, kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino. 1989 m. Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje) vyko 14 dienų bado streikas Romo Kalantos vardo reabilitacijai. Buvo pasiektas leidimas pastatyti paminklą (1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu) ir Romo Kalantos vardu pavadinti gatvę Kaune (Petrašiūnų mikrorajone). 2000 m. liepos 4 d. Prezidentas V. Adamkus Romą Kalantą apdovanojo (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys). 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga kviečia į kino peržiūrų ciklą „Ilgas kelias į laisvę“. Nemokamų seansų ciklas, skirtas R.Kalantai tęsis iki birželio 9 d. Geriausiai R. Kalantos laikmetį, jo mirtį sekusius įvykius atspindi R. Banionio filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Ciklo uždarymas vyks birželio 16 d. Tikėtina, kad jame vietos atsiras ir R. Kalantos giminaičiams: R.Kalantos brolio dukra pasiruošusi atvykti iš užsienio. Net aštuonis metus jo tėvai negalėjo pastatyti paminklo ant kapo, nuolat turėjo klausyti žiniasklaidos melo.