Turizmas įtakoja prigimtinės kultūros kaitą

Dalia Savickaitė

Visi Utenos apskrities rajonai deklaruoja, kad turizmas – prioritetinė jų veiklos kryptis. Kiek mažesnių galių šioje veiklos erdvėje dėl suprantamų priežasčių turi Visagino savivaldybė, bet ir ten jau kuriasi turizmo informacijos centras, nors ir primityviai, bet organizuojama turistinė privatininkų veikla (dažnai neturima tam reikalingų gidų ar kelionių vadovų pažymėjimų), lyg ir pradedamas kurti muziejus. Aktyvioms ir sumanioms savivaldybėms daug pagelbėjo tuometinės Ūkio ministerijos paskelbtas konkursas „Prioritetinių turizmo plėtros regionų e. rinkodara“ projektams ir  skyrė 4,79 mln. eurų finansavimą. 24-iems projektams teiktas finansavimas. Didžiausia paraiškos finansavimo suma – 284 820,77 eurų, mažiausia – 45 066,56 eurų, tikėtasi, kad  2014–2020 metų ES investicijos pagal šią priemonę (viso numatyta  20,55 mln.) padės Lietuvos regionams, pasitelkus e. rinkodaros priemones, padidinti kultūros ir gamtos paveldo objektų žinomumą ir lankomumą. Tuometinis ūkio ministras Evaldas Gustas teigė: „Pagal pateiktas paraiškas matome, kad Lietuvos savivaldybės ir asociacijos, pasitelkdamos e. rinkodaros priemones, planuoja pritraukti daugiau lankytojų į prioritetinius Lietuvos turizmui regionus. Šios priemonės ne tik padidins regionų lankomumą, bet ir paskatins vietos verslo plėtrą“. Pasinaudodamos ES investicijomis savivaldybių administracijos ir Lietuvos asociacijos galėjo naudoti šias e. rinkodaros priemones: interneto svetainės kūrimą ir administravimą, optimizavimo paieškos sistemas (SEO), reklamos paieškos sistemas (SEA), rinkodarą socialiniuose tinkluose (SMM), vaizdo reklamą internete, mobiliąją rinkodarą, reklamą elektroniniu paštu ir internetiniuose portaluose ir pan.

Žygis Generolo takais Utenoje

Tuomet Nemuno žemupio regionui skirtas 1,364 mln. eurų finansavimas, Vilniaus regionui – 1,276 mln. eurų, Pajūrio regionui – 913 493 eurų, Žemaitijos aukštumų regionui – 479 607 eurų, Rytų Aukštaitijos regionui – 441 908 eurų, Pietų Dzūkijos regionui – 315 865 eurų. Pagrindiniai reklamuojami objektai: dvarai ir pilys, bažnyčios, muziejai, skulptūros, švyturiai, tarpukario architektūros objektai, pažintiniai takai, piliakalniai, parkai, kopos, draustiniai, gamtos paminklai, tradicinės šventės, amatai, kulinarinio paveldo objektai (ruginė duona, šaltibarščiai, skilandis, kastinys ir kt.). Tarp laimingųjų iš Utenos apskrities – Utenos regiono vietos veiklos grupė ir Molėtų rajono savivaldybė. Tikėtina, kad visiems Lietuvos rajonams pridėtinę vertę sukurs ir finansavimą gavusios Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (ne Draugija). Ar gautas rezultatas jus tenkina dabar galite spręsti patys.

Daugelis rajonų vangiai dalyvauja projektinėje veikloje dėl idėjų ir informacijos stokos. Vienas iš puikių informacijos šaltinių – Prigimtinės kultūros seminarai. Tai atvira akademinė eksperimentinė erdvė, čia susitinka skirtingų institucijų, skirtingų sričių tyrėjai, besidomintys prigimtine kultūra. Seminarai, pradedant nuo 2011 metų (neįskaitant karantininių ir karo sąlygų metų), rengiami du kartus per metus. Prigimtinės kultūros sąvoka gana nauja. Ji dar tik ima rodytis skirtinguose tyrimuose ir pamažu keičia etninės kultūros sąvoką. Prigimtine kultūra vadinama savaimingai susiklosčiusi vietinės kilmės kultūra.  Nors iš įpročio ji siejama pirmiausia su kaimu, prigimtinė kultūra apima ir dvarą, ir miestą – visą vienoje vietoje susiklosčiusią kultūrinę visumą. Neapsiribodama aiškiai atpažįstamomis išorinėmis formomis – šventėmis, liaudies dainomis, medine architektūra,  žemdirbyste, prigimtinė kultūra, persmelkdama jutimus, suvokimą, tikėjimą, iš gelmių gimdo naujas, šiuolaikiškas kultūros formas. Joje nėra priešpriešos tarp praeities ir dabarties, tarp paveldo ir šiuolaikinės kultūros.

Pavyzdžiui 2014 metais Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse vyko jau vienuoliktasis akademinis prigimtinės kultūros seminaras. Šio seminaro tema „Prigimtinė kultūra ir laisvė“. Seminarą rengė Prigimtinės kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rumšiškių muziejaus dvaro akademija. Seminaro pranešėjai solidūs literatūros ir tautosakos tyrėjai, istorikai, filosofai, architektai, menotyrininkai; tarp jų literatūrologė V. Daujotytė, istorikai A. Kulakauskas, R. Laužikas, V. Vaitkevičius, etnologės G. Šmitienė, A. Žičkienė, filosofai J. Jonutytė, Ž. Svigaris.

Taip mūsų dabarčiai aktualaus seminaro „Prigimtinė kultūra ir laisvė“ dalyviai net keturias dienas nuo ryto iki vakaro svarstė prigimtinės kultūros ir laisvės santykį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvė yra pernelyg abstrakti prigimtinei kultūrai. Tačiau temos pasirinkimas rėmėsi prielaida, kad be laisvės jokia kultūra negali būti sau pakankama. Seminaru buvo kviečiama maksimaliai giliai permąstyti abi – laisvės ir prigimtinės kultūros sąvokas. Veikiausiai nė viena iš jų neliks tokia, kaip buvusi. Ir viena, ir kita keisis. Buvo kalbama ne tiek apie politinius įvykius, kiek apie asmenines situacijas, asmeninius atsakus į tai, kas vyksta (jau tuo laiku!). Apie laisvę, pasirodančią ne tiek pasirinkimuose, kiek laikysenose ir reakcijose. Visa seminarų medžiaga skelbiama Prigimtinės kultūros instituto tinklalapyje prigimtine.lt. Prigimtinės kultūros institutas vykdo ir skleidžia akademinius prigimtinės kultūros tyrimus.

Projektai vykdomi, vietovės keičia savo vaizdą. Lankytojai – tikrieji jų vertintojai, jų pasirinkimas lankyti vieną ar kitą objektą – laisvas, o taip sukuriamas vietovių patrauklumas, įtakojantis ir vietos kultūros – prigimtinės kultūros – kaitos procesus. Kelionių po Lietuvą mėgėjai rinko gražiausią pažintinį taką Lietuvos saugomose teritorijose. Balsavimas vyko socialinio tinklo Facebook PamatykLietuvoje.lt paskyroje. Rinkimus rengė www.pamatykLietuvoje.lt – pažintinių maršrutų ir lankytinų vietų Lietuvoje informacinis portalas kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, kuruojančia nacionalinių  ir regioninių parkų veiklą.

Žygis Asvejos NP

Mėgstantys keliauti po Lietuvos saugomas teritorijas gali nurodyti, kokie pažintiniai takai jiems labiausiai patinka. Dažnai keliautojai mini net penkiasdešimt aštuonis skirtingus pažintinius takus. Patraukliausių lankytojams pažintinių takų dešimtuke ir vienas iš Utenos apskrities – netoli Dubingių (Molėtų r.) Asvejos regioniniame parke esantis Jurkiškių upelio pažintinis takas. Deja – saugomų teritorijų turime bene daugiausiai Lietuvoje, o lankytojai rado tik vieną patrauklų… bet smagu, kad keliaujančių po Lietuvos gamtą skaičius didėja.

Antra vertus dideli lankytojų srautai nevalingai keičia vietos kultūrą: iki juodžemio nutrypiami takai, vietiniai gyventojai iš keliautojų, ypač užsienio mokosi jiems neįprasto elgesio, laiko leidimo būdų ir pan. Vietiniai organizatoriai, stengdamiesi pritraukti lankytojas, pasakoja nebūtus dalykus, iškraipo faktus. Vietos randa net keisčiausios prekės, nebūdingi maisto produktai, net kičiniai parėdai… Vieni atvažiavo ir išvažiavo, o kitų atmintyje „įsėda“ pramoginė, faktais nepagrįsta, jausmus veikianti informacija, o Lietuva po truputėlį nyksta… Norim ar ne tikraisiais informacijos nešėjais vėl dažnai tampa sunkiai pasiekiami miškų kaimeliai. Ar tai gerai? Laikas parodys, bet organizuojant turistinę veiklą reikia būti labai jautriu, įgijusiu tik sertifikuotą teisę asmeniu,  užtikrinti tinkamą objektų apsaugą, pateikti tik laiko patikrintą informaciją iš vietos lobyno. Tik tuomet bus garantuota ekologiška dvasinė kultūra.

Share this post

Parašykite komentarą